„Kauno alaus“ produkciją aš gerbiu. Gerbiu jau ne vienerius metus.

Visų pirma todėl, kad mano subjektyviu vertinimu, jie gamina geriausius (arba – beveik geriausius) kainos ir kokybės santykio gaminius, kurie gimsta beveidėje komercinėje lietuviško alaus rinkoje. Jie nekelia pretenzijų dėl tyriausio vandens, teškančio iš krištolinių šulinių, lietuvos artojo prakaitu nulaistytoje dirvoje išaugusio rinktinio salyklo bei nekaltų mergelių rankomis priskintų ir šalia aukuro džiovintų apynių rezultato. Jie ramiai ir nuosekliai gamina alų, kuris bręsta Žaliakalnio rūsiuose esančiose talpose ir kukliai pozicionuojamas prekybos centrų apatinėse lentynose. Dažniausiai pirkdavau „Pilies menės“ ir „Kauno“ rūšis.

Šį kart radęs nusipirkau „Senasis porteris“ butelaitį.

Klasikinis BBH tipo butelis, kuris puikiai tiks alaus pilstymui namuose. Papildomi padėkos taškai šiam bravorui – už „teisingas“ etiketes. Visų pirma jos estetiškai patrauklios, be jokių menamų medalių ir kitos pompastikos. O antra – tai lengviausiai nusiplaunačios etiketės. Todėl jeigu nuspręsite, kad savo virtą alų pilstysite į klasikinius puslitrinius butelius su vienkartiniu kamšteliu – rinkitės būtent šios daryklos produktus. Ir alus gertinas ir etiketės nusiplauna lengvai.

Gamintojas apie šį alų rašo: „„Senasis Porteris” – 7,0 tūrio % alkoholio tamsusis alus. Jo sudėtyje yra karamelinio salyklo, kuris suteikia itin malonų aromatą, subtilų ir harmoningą skonį.“

Pilu į bokalą. Puta susiformuoja dailiai – nuo bokalo vidurio, smulkiais burbuliukais, iki pat viršaus. Puta rusva, tačiau nestadi. Laikosi trumpai. O po poros pastraipų šiame įraše – jos visai nelieka.

Aromatas. Aromatas? Aromatas…. joks. Ne, dievaži – joks. Netikėdamas kišau nosį į bokalą penketą kartų – nieko. Tiesiog nieko. Sakyčiau, puikus sprendimas tiems, kad mėgsta vartoti alų darbo vietoje, bet bijo, kad jo kvapas pasklis po patalpas. Su šiuo alumi taip nenutiks.

Spalva skaidri, tamsoka, rusvai-ruda-raudona. Nors realiai primena juodosios arbatos puodelį.

Skonyje dominuoja karamelė su grietinėliškomis, kavos natomis. Skonis ryškiai saldokas, tačiau pasigendu porteriui būdingo klampumo/sodrumo. Trumpame poskonyje blyskteli kartumas. Bet taip trumpai, tartum būtum į burną įsimetęs perlaužtą pupelę kavos ir mikliai išspjovęs lauk.

(Pribėgo žmona, gukštelėjo, pasakė – kažkoks „lengvas“ iš skonio).

Vadinti porteriu šį alų man nesiverčia liežuvis. Tačiau tai neblogas, lengvai geriamas potamsis alus.

Ir taip – jis pateisina bravoro įvaizdį: puikus kainos ir kokybės santykis.

Negerti: jeigu tikitės, kad gausite tamsaus, beveik juodo alaus su tvirtu, „vyrišku“ kūnu. Nusivilsite.
Gerti: jeigu norite „kažko tokio, kas netelpa į rėmus“. Man pačiam ši mintis keistai kirba galvoja „lengvas, potamsis alus su ryškiu karamelės saldumu“.

Paskutinis gurkšnis ir mano verdiktas: aš tikrai pirksiu šį alų, kai žiemos metu pritrūksiu kelių butelių savo alui pilstyti. 🙂