Pastaruoju metu mane itin dažnai pasiekia diskusijos ir klausimai apie IPA.
Taigi trumpai: kas ta magiškoji IPA ir iš kur ji kilusi?
IPA yra India Pale Ale. Verčiant pažodžiui – šviesusis Indijos elis. Kaip žinia, visą alų galima labai grubiai (dar kartą – labai grubiai) suskirstyti į dvi kategorijas: lagerius ir elius. Esminis skirtumas: lageriai fermentuojami žemose temperatūrose apatinės fermentacijos mielėmis. Eliai – šiltesnėse temperatūrose, viršutinės fermentacijos mielėmis.
Pale ale yra šviesusis elis. Tačiau Indian Pale Ale derėtų nepainioti su indišku alumi arba Indijoje gaminamu alumi (kuris dažniausiai yra nelabai koks – bent jau taip teigia jo ragavę liudininkai).
Taigi, IPA – tai elis, fermentuojamas gana greitai ir gana šiltomis temperatūromis, viršutinio fermentavimo mielėmis. Tokį alų virdavo Anglijoje, tuomet, kai Anglija buvo didžioji senojo pasaulio kolonistė ir engėja. Vienintelis transportas, keliaujantis į kolonijas, buvo laivai. Įskaitant ir Indiją. Plaukimas vyko ilgai. Tiek ilgai, kad į Indiją atkeliavusios statinės su eliu buvo tinkamos tik išpylimui – alus, nepažinęs pasterizavimo, plukdomas pusiaujo temperatūrose, buvo senai nurūgęs ir niekam tinkamas.
Apsukrieji Anglijos aludariai, pažinę apynius ne tik kaip skonio, bet ir konservavimo savybių turinčius augalus, nutarė Anglišką elį daryti kiek stipresnį ir labiau apyniuotą. Ir – o stebukle – toks alus nukeliaudavo iki Indijos ir būdavo tinkamas gerti! Taip eksportiniam Anglijos eliui prigijo IPA trumpinys, o šios rūšies alų pamėgo "tikri vyrai", kuriems "sviesto koše ir apyniu alaus nesugadinsi".
Visa tai vyko devynioliktame amžiuje. Ilgainiui kolonijų mažėjo, terminas "India" buvo nubrauktas, tačiau stipriai apyniuotas "Pale Ale" ir toliau buvo sėkmingai eksportuojamas net iki Australijos.
Vėliau šio stiliaus alus labai išpolupliarėjo JAV, tačiau tai – jau atskira istorija.
Na IPA istorija yra kiek marketinginė, nors ji ir pasako dalį tiesos, bet labai daug ir nutyli. Jau nuo pirmųjų "tarptautiniam" eksportui skirto alaus pasirodymo , šie alūs pasižymėjo savo stiprumu. Vienas pirmųjų olandiškas Goudale anglų vadintas godale (good ale) ar Braumschweig Mumme žinomi jau nuo XIVa. Netgi bavarų tradicija virti smarkiai apyniuotą , stiprų Marzen alų, kuris išsilaikydavo nuo Kovo (nuo kovo įsigaliodavo draudimas virti alų ūltuoju metų laiku) iki Spalio (kada vėl buvo galima pradėti virt) , buvo keliais šimtmečiais senesnė.
Yra irt tokia versija, jog IPA alaus istorija netgi prasideda kiek gėdinga gaida, kai ne kurie anglų alaus pramoninkai tarp jų G. Hodgson prarado rinkas Rytų Europoje ir Rusijoje, jau ir anksčiau virę stiprų Baltijos porterį ar Rusišką stoutą, ir anglišką October, bandė suktis iš padeties ir pasirinko Indijos rinką kaip išeitį. Beje Indijos rinka buvo labai maža apie 9000 statinių per metus, palyginimui Londono rinka 2 milijonai statinių. Taigi IPA alus nebuvo kažkuo labai išskirtinis tuo laikotarpiu, gal ypatingas tik tuo, jog subręsdavo laivų deniuose, kurie plaukdavo į Indiją 4 mėnesius.
Nežinau, ar gėdingu galima laikyti anglų aludarių išradingą sukimasi iš padėties, kai prieš juos vykdoma kontinentinė blokada, jei apie tą patį laikotarpį kalbame 🙂
Dar galima pridurti, kad eiliniai kolonistų kareiviai Indijoje gaudavo atskiestą IPA, o karininkai galėdavo paragauti ir neskiestos ipos 🙂