Šiandien prekybos centre nuobodžiai apžiūrinėjau nekintantį alaus asortimentą. Ruduo, naujienų nėra todėl čiupau pora butelaičių ne naujo, bet dar neragauto alaus.

Jeigu nuoširdžiai – tapau tiksliniu vartotoju, kuriam kuriama įmantri pakuotė. Pirkau netradiciškai atrodančius, patrauklius butelaičius. Parsivežiau, lėtai atvėsinau lauke (dėkinga rudeniška vėsa nedaužo šaldytuviniu ledo kūju, o švelniai ir nuosekliai atvėsina alų) ir pradėjau ragauti.

Pirmasis – Rinkuškių "R" Proginis. Šviesus, 5,2% 330ml buteliuke.

 

Simpatiiškos, auksaspalvės išvaizdos gana stipriai karbonizuotas alus. Puta nemaža, tačiau gana greit pranyksta, palikdama tik balzganas užuomazgas taurės paviršiuje. Aromatas neryškus, salyklinis. O skonis… kaip čia pasakius… toks "bambalinis". Šiek tiek rūgštelės, šiek tiek – grietinėlinio glitumo ir trumpu kartumu blykstelintis poskonis. Amen. 

Jausmas geriant alų labai dviprasmiškas. Aš dažnai stebiuosi, kodėl mažieji aludariai stengiasi kovoti su didžiaisiais konkuruodami kaina ir išgyvendami medžiagų taupymo sąskaita? O kodėl nesukūrus ko nors originalaus, nišinio, pakėlus kainą dvigubai ir su pasididžiavimu nerėžus "Štai koks turi būti alus!" ?

Pirmas žingsnis žengtas teisingai – originalus butelaitis ir moderni, sovietmečiu nedvelkianti etiketė. Tačiau čia ir sustota. Na iš kur ta mada atsirado – pilstyti tą patį alų į kitokią tarą ir tikėtis pardavimo bumo? Aš atsakymų nerandu. Matyt didieji rinkos žaidėjai turi stiprią įtaką mažiesiems savo pavyzdžiu. O gaila. Juk smulieji turi vieną nepralenkiamą kozirį – lankstumą. Kas, jei ne jie galėtų kurti nišinius gaminius? Mane visada žavi tikros, kaimiško stiliaus, duonos kepėjai. Arba tikru dūmu kvepiančių kaimiškų lašinių pardavėjai. Mes mokame už jų produkciją kur kas brangiau, nei už "masinio šlamšto" alternatyvą. Ir ateiname dar; nes tai, ką valgėme – burnoje tirpsta, o ranka nevalingai siekia dar vieno gabalėlio. Na kada mažieji aludariai paseks šiuo pavyzdžiu? Jau vien aromatinių apynių naudojimas išspręstų pusę bėdos. Gal, kada nos… Tik, gaila, nežinau kada.

Ir antrasis – Gubernijos tamsusis elis "art drink serija". 

 

(http://breadandbeer.lt nuotrauka)

Tipiškas lietuviško stiliaus elis. Tai reiškia, kad jeigu tamsusis – reiškia karameliniai salyklai užgžia viską. Šis alus – ne išimtis. Nors rašoma, kad sudėtyje yra ir kvietinio salyklo – jo galėjo ir nedėti. Jo tiesiog nesijaučia 🙂 Aromatas ir skonis primena paskrudusios duonos kepalo plutą. Pamenat, būdavo kartais "Bočių" duonos kepalai su juoda, kiek labiau paskrudusia ir net nuo kepalo atšokussia pluta? Tai štai šio alaus ir kvapas ir skonis toks kaip tos putos. Jis toks tipiškas – su niekuo nesupainiosi. Lyg ir duona, o kartoka. Tiek, kad užsigertinorisi, nes ilgainiui poskonis tampa įkyrus. Aromate dar yra silpnų karamelinių, "irisinių saldainių" kvapų. O štai su apyniais – nekažką…

Apibendrinant – nauja suknelė, ta pati panelė. Jau imu kartotis? Bet tai kad ir aluje – nieko nauja. 

Giriu už pakuotę (tarą, apipavidalinimą). Ir peikiu už turinį. Mokėti virš 2,5Lt už tokį butelaitį ir perkelti neapyvartinės taros mokestinę naštą ant alaus pirkėjų pečių yra žema. Net jei ir gražu – vis tiek žema.

P.S. aš nuoširdžiai noriu parašyti ką nors gera apie lietuvišką alų. Jau vien todėl, kad esu šios šalies patriotas ir viskuo, kuo galiu, palaikau lietuviškus gamintojus. Ačiū Jums, kad esate ir kuriate darbo vietas, mokate mokesčius ir tempiate mus visus iš gilios  BVP skolos duobės. Bet meluoti nesinori, todėl tenka konstatuoti faktą: lietuvaičiai aludariai dar turi kur pasitempi. Rimtai pasitempti.

P.P.S. Nesu P.C. "Rimi" fanas, bet kai po ilgo laiko šiandien užsukau į jų "forpostą" Savanoriuose – nejučia net apsidairiau: ar tik ne reklamą filmuoja? WOW. Jauku, dailu, blizga, kvepia, viską supa kažkokia gera aura ir jausmas, tartum būtum mažų parduotuvėlių paviljone, o ne dideliame P.C. WOW. Kas nebuvot – užsukit. Jums patiks.

P.P.P.S Ten stovi rūkymo krosnis. Ir šalia sušių yra šviežios, karštai rūkytos mėsos. Karkos – tobulos. 😉