Į alusalus.lt klausimus atsako Atviro Alaus Taurės 2012 laimėtojas Šarūnas Češūnas, namų aludarių tarpe geriau žinomas kaip „Runcė“. Jo išvirtas kreminio elio stiliaus alus  „Amarillo kalifornia“ finale surinko 204 taškus iš 240 galimų ir po papildomo balsavimo buvo pripažintas geriausiu Atviro Alaus Taurės 2012 alumi.

Klausimas: Kodėl dalyvavai Atviro Alaus Taurėje 2012?
Atsakymas: Be abejo dėl to, kad norėjau sudalyvauti gana rimtame Lietuvos namų aludariu konkurse. Paragauti skirtingų, puikių alų, parodyti, ką pačiam pavyko išvirti paskutiniu metu bei pabendrauti su kolegomis prie alaus bokalo. Bene svarbiausiai iš šių priežasčių, tai paragauti išskirtinio alaus, kurio labai retai tenka ragauti, pvz. imperial IPA.

K.: Kiek skirtingo alaus pateikei taurei, kodėl tokie alūs?
A.: Tiesą pasakius, nepamenu kiek tiksliai pateikiau, nes dalis alaus tikrai nebuvo labai geri ir nekreipiau dėmesio. Berods tai buvo keturi skirtingi alūs. Net ir ne tobulas alus vertas patekti į konkursą, jei jis yra skanus. Gal kažkam būtent šis patiks ir įsimins.

K.: Ko tikėjaisi, kuris alus tau atrodė perspektyviausias?
A.: Perspektyviausias, be abejo, amarillo california. Taip pat california II irgi teikė vilčių, ką vėliau ir parodė rezultatai.

K.: Kaip sekėsi?
A.: Sekės labai gerai, sėkmė man šypsojosi. Toks jausmas, kad kažkam sudrebėjo ranka rašant balą mano naudai =D

Apie „Amarillo kalifornia“

K.: Kodėl virei tokį alų?

A.: Labai mėgstu Amarillo apynius, o California lager mielės taip pat labai įdomios pasirodė pagal aprašymą. Vėliau supratau, kad ne veltui. Lengvai biskvitinis, sausokas alus su daug amarillo aromato, bet lengvas alkoholiu, tai vasaros favoritas.

K.: Papasakok apie receptą, jo sudedamąsias dalis.
A.: Receptas gana sudėtingas kaip tokiam paprastam alui. Naudojau, be abejo, kažkokį bazinį pils salyklą. Taip pat dėjau nepersistengiant su kiekiu kelis karamelinius salyklus, nes kitaip alus būtų labai sausas. Apyniai beveik vien amarillo, jie stipriai dominuoja, tačiau skoniui įdėjau saaz, kurie kaip beveik lager tipo alui suteikė labiau tradicinį prieskonį. Ir nesuklydau: Saaz – puikūs apyniai su nuostabiomis skoninėmis savybėmis. Mielės – california lager, be abejo šio alaus vienas svarbiausių skonį nulemiančių faktorių.

K.: Apie procesą, jeigu buvo kokių nors ypatumų.
A.: Pats procesas gan įprastas, tradicinis salinimas, tekinimas, tačiau vanduo buvo kruopščiai ruoštas šiam vandeniui, daryta beveik vien iš osmozės* pridedant druskų. Tai buvo bene pirmas kartas, kada pavyko pasiekti optimalų pH.

K.: Kodėl toks pavadinimas?
A.: Kaip ir daugelį savo alų pavadinau taip, kad atsiminčiau, būtent kuris jis yra. Tai gali būti išskirtinės sudedamosios dalys, virimo laikas arba koks žmogus. Manau šiuo atveju pavadinimo kilmė aiški 🙂

K.: Keletą žodžių apie save, apie alų kurį verdi, savo nuožiūra.
A.: Gyvenau tada Panevėžyje, buvau žinomas kaip runce, ir viriau alų dar tėvų bute, ant dujinės, paprastai. Viriau daug, viriau atsakingai, eksperimentavau, klydau ir triumfavau. Vienu žodžiu, buvo visko. Nedidelis perversmas, kada pradėjo daugiau mažiau sektis alaus gamyboje, buvo tada, kai supratau vandens reikšmę aludarystėje ir išmokau jį keisti pagal poreikius. Šiuo metu ieškau savęs kitur, nes nebeturiu kampo prie senosios dujinės… Bet tikrai grįšiu.

K. Ar dayvausi 2013 metų Taurėje?
A. Taip, žadu dalyvauti. Taip pat ir teisėjauti neatsisakyčiau.

Ačiū už pokalbį.

Truputį statistikos apie Runcės alų taurėje. Buvo pateikti 4 alūs 4 skirtingose kategorijose. Amarillo kalifornia laimėjo aukso medalį šviesaus hibridinio alus kategorijoje, California II laimėjo aukso medalį gintarinio hibridinio alaus kategorijoje, tamsaus lagerio kategorijoje pateiktas alus medalio nelaimėjo ir porterio kategorijoje laimėtas bronzos medalis.

Jau paskelbus šį įrašą gavau Runces žinutę apie jo dabartinę veiklą. Runce rašo: „dabar darbuojuosi technologu Aukštaitijos bravoruose, kurie specializuojasi gyvo, nefiltruoto ir įdomaus alaus gamyboje. Perėjimas į „kitą lygą“ nereiškia, kad nutraukiu savo namų aludarystę, atvirkščiai, šios dvi sritys niekad nebuvo konkurentais, juk namų aludariai ne vien savo alų geria, o ir pirktinį, kuris dažniausiai ir būna mažųjų bravorų gyvas alus. Tiek namudariai, tiek komerciniai bravorėliai turi ko pasimokyti vieni iš kitų, pvz“ namudariai tikrai galėtų pasimokyti teisingai ir stabiliai vykdyti salinimo, fermentavimo bei brandinimo procesus, o bravorai – nebijoti eksperimentuoti. Vis dėlto namų aludarystė nepralenkiama tuo, kad galima dažnai suklysti ieškant savo kelio, padaryti daug skirtingų virimų, pažinti naujus ingridientus, gamybos metodus ir atskleisti tokią galybę įvairiausių ir netikėtų skonių.“