Taip taip – būtent:) #katukai 🙂
Taip yra todėl, kad… apie ką mes čia? Na gi apie alų. Ir ne šiaip kokį eilinį – britišką elį su visomis, aristokratiškus laikus menančiomis, tradicijomis. Jis taip ir vadinasi „Robinsons Old Tom Strong ale“. O katukai todėl, kad jie šio alaus įvaizdyje dalyvauja visur – pradedant alaus istorija ir baigiant valiūkišku katuku ant kamštelio. Bet ne apie katukus noriu papasakot – apie alų.
Old Tom“ turi tris rūšis, iš kurių gavau pirkti dvi – su imbieru ir šokoladu.

Originaliojo, deja, neradau. Tad ragauju kitus du. Pirmasis – su imbieru.  Pramoninis elis nėra dažnas svečias mūsų parduotuvių lentynose  – Lietuva yra lagerių mėgėjų šalis. Britų asortimentas taip pat nėra didelis. O dar su prieskoniais – apskritai retenybė…

Nekantriai apžvelgiu butelaitį ir pilu alų į taurę. Kol lėtai sėda vientisa, tamsaus kremo spalvos puta – smalsiai apžiūrinėju buteliuką. Pilvotas tamsaus stiklo 0,33L talpos butelaitis padabintas dailia ir informatyvia etikete. Ant butelio nugarėlės galima pasiskaityti ne tik bravoro istoriją, bet ir sužinoti, kad šis bravoras didžiuojasi 2009m. gautu „World best ale“ apdovanojimu. Oho! Rimtas pareiškimas.

Kita maloni detalė – lentelė su išankstine informacija ko galima tikėtis iš šio alaus spalvos, aromato, skonio; pateikiama informacija apie kartumo ir saldumo lygius. Juntama pagarba detalėms. Kaži, kodėl Lietuvos bravorai nespausdina tokių lentelių? Juk vartotojui būtų lengviau rinktis dar neparagavus alaus… Kaži, tai išprusimo ir tradicijų nebuvimo priežastis, ar ant lietuviško alaus butelių nebūna tokių lentelių todėl, kad tiesiog nėra ką rašyti?

Puta susėdo ir galop visai išnyko. Metas ragauti. Aromate juntamas ne tik imbieras – ryškios čiobrelių ir liepžiedžių natos. Kadangi šio alaus ABV yra 6% – dauguma mano kartos ragautojų gali prisiminti, kaip vaikystėje kvepėjo populiarusis vaistas nuo kosulio „pertusinas“. Spalva skaidri, daili, sodraus raudonmedžio paletės ribose.

Skonis visų pirma atrodo saldokas. Tikrai saldokas. Ir tik vėliau, link poskonio tvyksteli imbiero, baltojo pipiro, žolelių skoniai. Bet jie nepikti, tokie… kreminiai. Maloniai burną šildantis elis. Puikiai tinkamas šiam šaltam laikotarpiui.

Antrasis ragaujamas elis su šokoladu. Puta kiek blyškesnė, o paties alaus spalva identiška prieš tai ragautam. Gamintojas teigia kitaip – nesiginčysiu, bet ir savo nuomonės nekeisiu. Išvaizda bei putos patvarumas labai panašūs. O štai aromatas jau visai kitas – skrudintas salyklas, karamelės natos. Nors gamintojas teigia, kad turėčiau jausti ir šokoladą – aš jo neradau. Gal per vėsų ragavau? O gal tas šokoladas jau „išblyško“? Na dar kiek pašildžius jo natos atsirado. Bet ne to šokolado, kurį perkame ir valgome dabar, o to, kurį anksčiau naudojo kaip glazūrą pieniškiems ledams „ant pagaliuko“. Toks nei šokoladas, nei sviestas. Na o jau skonyje šokoladas juntamas ryškiai. Ir nors skonis yra pilnas bei turtingas, tačiau jis nėra sunkus. Ir tų ABV 6% visai nesijaučia. Ir poskonyje labiau juntami skrudinti salyklai ir kavos pupelės, nei apyniai. Gardumėlis!

Manau, kad šis alus turėtų patikti merginoms ir moterims. Na kuri moteris nemėgsta šokolado? O dar geriau šį alų naudoti merginų, teigiančių, kad nemėgsta alaus, gluminimui. Paiūlykit taurę ir lėtai mėgaukitės jos veide atsiradusia nuostaba. 😉

Ką apibendrinant galiu pasakyti? Man šis alus patiko. Jis kitoks, įdomus, išraiškingas. Gal ir patiko todėl, kad jis nėra nuobodus. Rekomenduoju tiems, kas nespėjot išsivirti savo alaus Kalėdoms. „Senojo Tomo katukai“ mandarinų, imbierinių sausainių ir šokoladinių saldainių aplinkoje tiks labiau, nei… nei kiti populiariai rekomenduojami alūs 🙂