Šiandien verdu ypatingą alų. Jis išskirtinis savo gamybos technologija. Tokio dar nesu viręs ir man tai nemažas iššūkis. Jeigu pavyks – atskiru įrašu aprašysiu visą šios alaus rūšies gamybos procesą. O kol kas galiu pasakyt, kad štai jau 15val., alaus virimo procesą pradėjau 10:30 ir manau, kad dar tik įpusėjau. Šio alaus fermentavimas užtruks mažiausiai 3 savaites, o brandinti reikės (matyt), iki birželio. Na, o kol verda puodai – aš turiu šiek tiek laisvo laiko. Nors nuo puodų atsitraukti negaliu – tai reikia apynius įdėti, tai pažiūrėti, kad nebėgtų. Tad petraukėlių metu papasakosiu Jums įdomią istoriją apie alų.

Nuo senų laikų Londonas kentėjo dėl įvairių negandų ir masinių gaisrų. Tačiau beveik prieš 200 metų įvyko dar viena katastrofa, apie kurią šiandien mažai kas žino. 1814m. spalio 17d. dėl alaus potvynio žuvo 8 žmonės, ir dar nemažai buvo sužeista.

Visa tai įvyko st.Giles gatvėje, kuri tuo metu Londone buvo varguolių rajonas, kuriame stovėjo prasti, palaikiai namai. Tai dabar ši vieta, esanti šalia Kovent-Gardeno yra presitižinis rajonas. O tuo metu ten buvo baisūs lūšnynai. Šiuose lūšnynuose gyveno vargingiausia visuomenės dalis, kuriems reikėjo nuolat dirbti, idant galėtų išgyventi. Namo jie parsirasdavo tik pernakvoti. Kelios šeimos (pagrinde imigrantai iš Airijos) gyveno viename kambaryje ar rūsyje.

Šalia šios gatvės buvo Tottenham Court Road gatvė, kuri garsėjo joje esančiais alaus bravorais. Bravorų buvo daug ir jie konkuravo tarpusavyje dėl pirkėjų ir lankytojų. Tas metas buvo eksperimentų su alumi metas. Siekdami išsiskirti aludariai kūrė savas technologijas ir unikalias receptūras. Yra šaltinių, teigiančių, kad tuo metu buvo fermentavimo talpos, kuriose alus fermentuodavosi net keletą metų. Nemažiau laiko buvo ir brandinamas. Bravorai ne tik konkuravo tarpusavyje savo alumi, bet ir lenktyniavo, kuris iš jų turės didžiausią fermentavimo kubilą. Vienoje atidarymo ceremonijoje buvo užfiksuotas rekordas, kai į kubilą sulipo 200 žmonių. Įsivaizduokit, kiek tilpdavo alaus į tokį kubilą. O juk kubilai buvo mediniai.

Ir štai tą pačią nelemtą spalio 17d. įvyko nelaimė. Vienam iš didžiųjų fermentavimo kubilų trūko kubilą suveržianti metalinė juosta ir (ant liudininkų) pasigirdo garsas, primenantis sprogimą. Alus, kurio kubile buvo 135000 imperinių galonų (610 tonų), pralaužė kubilo sienas ir plūstelėjo lauk, sukeldamas domino griūties efektą. Banga sulaužė ir kitus, mažesnius fermentavimo kubilus su alumi. Bendra alus masė, kurios kiekis buvo 1470 tonų, pralaužė bravoro sienas ir per kelias sekundes ištekėjo į gatvę. Liudininkai teigia, kad alaus bangos aukštis siekė 4,5m.

Alaus banga nugriovė du šalia esančius namus ir pralaužusi gretimai buvusio „Tavistock Arms Pub“ sieną pasiglemžė pirmą, ten dirbusios keturiolikmetės Eleanor Cooper, gyvybę. Vėliau banga užtvindė gatvę, užpilė joje stovėjusių namų rūsius ir pirmus aukštus iki lubų. Aluje paskendo 8 žmonės, daugiausiai jauno amžiaus. Nelaimė įvyko dieną, dauguma gyventojų buvo darbuose – tai ir sumažino nelaimėlių skaičių. Jeigu tai būtų įvykę naktį – aukų skaičius būtų kelis ar keliolika kartų didesnis.

Į nelaimės vietą atskubėję žmonės neleido laiko veltui – ne kasdien toks kiekis nemokamo alaus užpildo gatves. Alus buvo geriamas, semiamas kibirais, rėčkomis ir kitomis parankinėmis priemonėmis bei nešamas namo.

Bravoro savininkas, dėl žmonių mirčių ir padarytų nuostolių, buvo suimtas ir pristatytas į teismą, tačiau teisėjas jo nenubaudė, priimdamas sprendimą, kad „tokia buvo Dievo valia„. Vėliau savininkas, apimtas finansinių sunkumų, kreipėsi į parlamentą su prašymu dėl mokesčių panaikinimo. Parlamentas priėmė palankų sprendimą, mat mokesčiai už pražuvusį alų buvo jau sumokėti iš anksto, ir atleido bravorą nuo mokesčių vieneriems metams. Tai leido bravorui nebankrutoti ir vėl pakilti „ant kojų“.

Bravoras buvo nugriautas 1922m.

O nuo 2012m. tame rajone esanti „Holborn Whippet“ taverna pradėjo minėti šią dieną specialiai šiai progai verdamu Porteriu.

Daugiau faktų apie šį įvykį rasite Wikipedijoje.