Alaus istorija skaičiuojama tūkstantmečiais, tačiau didžiausi atradimai, susiję su šiuo gėrimu, įvyko per paskutinius du amžius. Vienas iš įsimintinų pokyčių aludarystėje buvo alaus skardinės išradimas.
Visais laikais alus dažniausiai buvo transportuojamas medinėse statinėse ir kiek vėliau – stiklo buteliuose. Ši tara buvo patikima, bet gana sunki, gremėzdiška ir ne visada patogi. Išradus maisto konservavimo būdą skardinėse, 1903m. JAV prasidėjo bandymai skardinėse laikyti alų. Tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi – skardinėms naudojamas metalas nemaloniai pakeisdavo alaus skonį, aluje esanti angliarūgštė sprogdindavo skardines ir dar visa nesėkmių virtinė lydėjo išradėjus. Vėliau visuotinis alkoholio draudimas apskritai sustabdė bandymus šioje srityje, bet nesugriovė išradėjų planų.
1932m. pagaliau buvo gautas patentas pilstyti ir laikyti alų metalinėse skardinėse, kartu su patentu, kuris apibūdino „vidinį hermetizuojantį sluoksnį, kuris nesuteikia alui metalinio skonio“. 1922m. gruodį buvo atšauktas „sausasis įstatymas“ ir jau 1934 m. sausio 24d. alaus darykla „Gottfried Krueger Brewing Company“ iš New Jersey pirmą kartą pasiūlė rinkai 2000 vnt. alus kuris buvo išpilstytas į skardines.
Alaus skardinė nebuvo tokia, kokią mes įpratę matyti šiandien. Ji buvo sunki, gaminama iš trijų lapų plieno skardos, o jos atidarymui reikėjo specialaus rakto. Nepaisant šių pirminių nepatogumų ši naujoji tara buvo sutikta su didžiuliu entuziazmu ir ilgainiui buvo tobulinama.
Pirmieji skardines pradėjo tobulinti europos šalių aludariai. Jie pradėjo kurti dailų skardinių apipavidalinimą, kuris traukė pirkėjų akį. Vėliau paaiškėjo ir kiti šios taros privalumai – skardinėse esantį alų buvo lengva transportuoti, ji buvo atsparesnė dūžiui už stiklinį butelį, įdėjus į šaldytuvą – atvėsdavo greičiau.
Pirmieji šiais privalumais ėmė džiaugtis anglai kariškiai, kurie nutolusiose nuo gimtinės karinėse bazėse galėjo mėgautis šviežiu „gimtinės alučiu“ ir grožėtis Londono ar simpatiškų merginų atvaizdais.
1958m. alaus skardinės buvo patobulintos – jas imta gaminti ne iš plieno skardos, o iš aliuminio. Jos tapo žymiai lengvesnės, be to, skardinė buvo gaminama jau ne iš trijų, o tik iš dviejų skardos lakštų – vienas skirtas skardinės šonams ir dugnui, antrasis – dangteliui. Be to nebeliko siūlių, kurios iki šiol buvo skardinės šonuose ir dugne.
1959m. vienas amerikietis, neturėdamas specialaus atidarytuvo ir nubrozdinęs savo automobilio bamperį norėdamas atsidaryti skardinę su alumi, supyko ir gerai pagalvojęs išrado skardinės atidarymo mechanizmą, kuriam nereikia papildomų priemonių:
Pirkėjai euforiškai mėgavosi šiuo naujuoju išradimu, demonstratyviai atidarinėdavo skardines lengvu rankos judesiu ir išgėrus alų – demonstratyviai mesdavo jas kur papuola. Tai sukėlė šiukšlinimo problemą, o kartu su ja – ir susižeidimų į aštrius skardinės kraštus bangą. Tačiau tik 1963m. skardinės atidarymo mechanizmą papildė aliuminio žiedelis. Ir tik 1975m. Ermal Fraze sukūrė skardinės atidarymo mechanizmą, vadinamą „stay-on tab“, koks jis yra iki šiol. Tiesa, prieš keletą metų kompanija „Crown“ užpatentavo tokį atidarymo mechanizmą, kai nuimamas visas viršutinis dangtelis ir skardinė tampa panaši į bokalą, tačiau šis atidarymo būdas dar nėra taip išplitęs, kaip klasikinis „stay-on tab“.
Kaip žinia skardinių būna įvairaus dydžio – nuo šimto ml. iki kelių litrų talpos. Jos kaip pakuotė tiek išpopuliarėjo, kad dabar jų visame pasaulyje pagaminama per 300 milijardų vnt. ir į jas pilstomas ne tik alus, bet ir kiti gėrimai.
Lietuvoje ir Latvijoje skardinėse parduodama 15-17% viso alaus, Estijoje – beveik 30%. įdomus faktas: krizės metu butelinio alaus pardavimų apimtys šiose šalyse mažėjo, o skardinėse – augo.
Pirmieji bandymai pilstyti alų į skardines Rusijoje buvo TSRS laikais, ruošiantis 1980m. olimpijadai. Ir nors tai buvo didelė naujovė uždaros santvarkos šalyje, bet dėl technologinių trūkumų alaus skonis skardinėse sugesdavo per kelias dienas ir, pripažinus gėdingą nesėkmę, visos skardinės buvo pašalintos iš prekybos.
Tačiau ši įvykis neliko nepastebėtas to laikmečio gyventojų ir nuo tada buvusiose TSRS respublikose atsirado pomėgis kolekcionuoti alaus skardines (pamenat skardines virš spnitelių, dailylentįmis iškaltose virtuvėse? 😉 ).
Alaus skardinių kolekcionieriai gyvena visame pasaulyje ir aistringai kolekcionuoja skardines, kaip kiti – butelių kamštelius, etiketes ar kitą, su alumi susijusią, atributiką.
Vienam piliečiui Anglijoje jo jaunoji žmona padovanojo knygą apie alaus skardinių kolekcionavimą. Šiandien ji gal būt tyliai dėl to gailisi, mat jos vyro kolekcijoje – virš 7000 skardinių iš viso pasaulio:
Šiai aistrai garbingai suteikta didžioji dalis jų namo kambarių sienų.
Ir nors šiemet alaus skardinei sukako 78m., tačiau ji tebėra populiari pakuotė, mėgiama visame pasaulyje. Ir iššūkis dizaineriams, siekiant sukurti kuo originalesnį skardinės apipavidalinimą.
No Comment