Užregistravus vakar vykusį alaus virimą skaitiklis parodė, kad iš viso išviriau daugiau, kaip 1000L alaus. Beveik kaip ir jubiliejus 🙂 Gera proga apžvelgti kaip man sekėsi ir ko išmokau per šį laiką.

Pirmasis mano alus buvo išvirtas 2011 lapkričio pirmomis dienomis. „Gintarinis elis 2010“ iš savasalus.lt rinkinio. Štai taip atrodė pirmoji išpilstyta partija:

Pamenu, tada labai savim didžiavausi 🙂 Džiaugiausi, kad keletą metų brandintas noras buvo įgyvendintas ir štai jau išpilstytas alus keliauja bręsti.

Nuo tada sukūriau 30 alaus receptų. Alų viriau 47 kartus. Vadinasi vidutiniškai vieno virimo metu būdavo 21,5L alaus.

Manęs dažnai klausdavo – ir tu tiek išgeri? Ne, neišgeriu 🙂

Iš viso šio kiekio ~150L alaus teko išpilti – nurūgštėjo arba buvo negeriamas. Panašiai tiek alaus išviręs tiesiog atidaviau giminėms ar bičiuliams. Trečias, pagal alaus sunaudojimą, reiškinys yra bičiuliai pirtyje. Per vakarą dėžė alaus išgaruoja tartum vakarykštis sapnas. Na o visa kita – taip, su bičiuliais, draugais, giminėmis. Švenčių metu ar tiesiog savaitgalį atsipučiant po darbų. Pastebėjau, kad labiausiai alus nyksta vasarą. Tuomet jis gardžiausias, ir virimų (dėl agresyvios temperatūrinės aplinkos) mažai.

Ko išmokau per šiuos metus?

Visų pirma – ir reikšmingiausia – išmokau skirti elį nuo lagerio. Ir supratau, kad gerbiu elius savo išraiškingumu, tačiau esu gero, brandaus, šviesaus lagerio gerbėjas.

Paragavau tiek skirtingo naminio ir komercinio alaus rūšių ir pavyzdžių, kiek nesu ragavęs per visą gyvenimą iki pradedant virti alų. Šiam patyrimui labai pagelbėjo Vilniaus aludarių klubo susitikimai ir natūralus žingeidumas plėsti akiratį.

Iš techninių dalykų – išmokau virti „all-grain“ alų. Išmokau verdant alų nebeaptaškyti kaitlentės (kas verdat virtuvėje  – mane suprasit;) ), išmokau pažinti apynius, kurie man patinka, ir kurie – ne. Išmokau gerbt kitų aludarių nuomonė, pastangas ir rezultatus.

Išmokau mokytis apie tai, kas yra alus ir aludarystė. Išmokau mokytis iš savo ir svetimų klaidų.

Išmokau pažinti ir džiaugtis ta patirtimi. Ir dar – supratau, kad su meile dirbama aludarystė yra taurus užsiėmimas. Taip pat, kaip ir duonos kepimas, rūpintojėlio drožinėjimas, puodo žiedimas, bičių priežiūra ar sodo auginimas. O taurūs, su meile dirbami, darbai teikia nemažai džiaugsmo mūsų susvetimėjusiame ir neprotingai skubriame gyvenime.

Sau ir visiems šio dienoraščio skaitytojams šiais prasidėjusiais metais linkiu mažiau irzlumo, mažiau pykčio, daugiau vidinės ramybės ir džiaugsmo kasdieniniuose, net ir mažuose, dalykuose. Dėkoju, kad skaitote ir esate kartu.