Koks yra alus kaip gėrimas? Koks jo įvaizdis? Kam jis skirtas? Alus yra vyrų gėrimas. Tikri vyrai geria tikrą alų. Stiprų, putotą, apyniais kvepiantį. Alų, kurio norisi iki paskutinio gurkšnio.

Ar gi ne? Gal ir ne. Bet reklamos ir ilgametis kuriamas įvaizdis formuoja būtent tokią nuomonę. Pažvelkite į reklamas: alų perka, geria, laimi pinigų gerdami alų ir (jei pamenate) – nusišlapinę medžius verčia (aha, čia aš apie seną „Tornado“ reklamą). Priklausomai nuo alaus pozicionavimo parenkamas ir reklamos stilius: vyrai gali jachta plaukti, gali – su kūju kalti. O moterys? Kur moterys?

Yra moterys. Jachtose jos švelniai šypsosi fone. Šypsosi jos ir tada, kai vasaros viduryje alaus dėžę vyrai iš šilto ežero traukia. O jei reklamuojamas alus tikrai nuožmiems vyrams – ten moterų nėra, nes „moterys to niekada nesupras“.

Moterims skirtas vynas, putojantis vynas, brendis skirtas moterims. Gal todėl dauguma dailiosios lyties atstovių dažniausiai geria kvietinį alų, ir tik vasarą ir tik su skiltele citrinos?

O kaip realiame, ne reklaminiame, gyvenime? Jūs net nepatikėsite, kiek daug moterys reiškia alaus rinkoje.

Visų pirma, jeigu ne moterys – vargu ar šiandien turėtume tokį gėrimą kaip alų. OK, turėtume. Bet faktas, kad alų iš(at)rado moterys yra nenuginčyjamas. Vėliau net įstatymas buvo, kad alų gali gaminti tik moterys.

Bet atmeskim istoriją. Ir šiais laikais moterys yra svarbi alaus pasaulio dalis. Jūs visada galvojote, kad aludario paveikslas – tai drūtas raudonskruostis vyras, kuris su miltuota prijuoste nešioja salyklo maišus, verda alų, kilnoja statines ir ragaudamas alų braukia putą nuo ūso?

Ėėėė… ne 🙂 Didelė dalis aludarių Lietuvoje – moterys. Tai jos kuria receptus, sudeda savo meilę ir verda alų. Alų mums, „tikriems vyrams“ (jeigu tikėt reklamos kuriamu įvaizdžiu).

Pasakojimus apie moteris – aludares su visa pagarba dera pradėti nuo Aldonos Udrienės, Pakruojo „Jovarų“ alaus daryklos savininkės. Ji ne vienerius metus verda alų, kuris mėgiamas ir gerbiamas visoje Lietuvoje. Apie šią moterį ir jos alų galima pasiskaityti čia.

Džiuljeta Armonienė – vien žinomiausių Lietuvos aludarių – moterų. Ji darbuojasi „Švyturio-Utenos alaus“ darykloje.

Dabar nerandu šios informacijos, bet esu girdėjęs, kad „Kauno alaus“ aludarė yra(buvo) moteris. Bet neturiu tikslios informacijos, todėl dalinuosi tuo, ką girdėjau.

Kas dar? Rasa Mačiulioniene – UAB „Pasvalio gėrimai“ aludarė. Neringa Vaitkūnaitė restorano – bravoro „Avilys“ aludarė. Prieš ją dirbo aludaris – moteris. Ir tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Nustebote? Gal ir ne, bet sutikite – tai nuostabu, kaip tokiame „vyriškame“ pasaulyje, kaip alus, dalyvauja tiek moterų. Ir ne šiaip dalyvauja – kuria ir verda alų. Žavinga ir nepakartojama.

Todėl ir šio vakaro ragaujamas alus yra išvirtas moters. Juk žinote „Aukštaitijos bravorų“ (AB) butelius, užkemšamus kamštinio ąžuolo mediniu kamščiu ir apsukamus vielute, tartum putojančio vyno butelius. Tai štai, „Alaus kolonėlėje“ apžiūrinėjau šaldytuvo turinį ir aptikau.. alų. ALUS – būtent taip teigia etiketė. Tradicinėje AB etiketėje detalės surašytos tartum ranka į kortelę ir papildoma informacija skaitoma detaliau:

Pavadinimas: Madona
Virimo data: 2012.11.23  (jeigu nenurūgštėjo – liuks, bus jau subrendęs).
Gamintojas: „Butautų dvaro bravoras“
Aludaris: Daiva Kairienė (papuošusi savo parašu etiketę tartum kokybės ženklu)
Klasifikacija: Traditional bock.

WOW. Lietuvoje pagamintas tradicinis bock’as, kurį mažame bravore išvirė moteris. Intriguojantis derinys. Nedvejodamas čiumpu butelį. Veik 10Lt. kainuojantis 0,75L talpos butelis žada malonią nuostabą arba – nusivylimą. Vidutinybės čia vargu ar galima tikėtis.

Ragaukime.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu klasikinio komentatoriaus nuomonę: „niekuo neišsiskiriantis karamelinis alus. Nuobodu.“

Todėl šį kartą alų vertinsiu kiek kitaip, nei Jums įprasta.

Alaus yra daug ir visokio. Šiandien priskaičiuojama apie 400 alaus rūšių. Ir vertinti alų „saldi, nuobodi karamelė“ arba „rūgštus ir dvokiantis“ yra ne kas kita, kaip savo neišmanymo demonstravimas. Norint deramai įvertinti ragaujamą alų reikia ne vien žinoti ką geriate, bet ir tai, kuo šio alaus stilius arba rūšis išsiskiria iš kitų. Taigi – tradicinis bock’as iš Aukštaitijos.

Stilius. Spalva: Nuo šviesaus vario iki rudos spalvos, dažnai su patraukliais granatų atspalviais. Nepaisant tamsios spalvos, brandinimas suteikia ypatingą skaidrumą. Būdinga didelė, kreminė ir patvari balkšva puta.

Mano ragaujamas alus išties yra labai skaidrus, pasižymintis tamsia, riešutine spalva. Puta balkšva, bet nedidelė ir nepatvari. Todėl manau, kad išvaizda 7/10.

Aromatas: Stipraus salyklo aromato, dažnai su saikingu bet sodriu melanoidinų kiekiu ir maloniai šiltomis užuominomis. Iš esmės apynių aromatas nėra juntamas, tačiau gali būti juntamos alkoholio užuominos. Be diacetilo. Beveik nejuntami vaisiniai esteriai.

„Madona“ tikrai neturi apynių aromato. Dominuoja salyklinės natos. Saldokos, kiek skrudintos, karamelinės, deginto cukraus ir kreminių desertų. Vaisinių esterių nejutau. Net į džiovintus vaisius tai nėra panašu. Vertinu: aromatas 8/10.

Skonis: Dominuoja kompleksinis Munich ir Vienna salyklo skonis, kuris suteikia melanoidinų ir paskrudintą skonį. Dėka nuvirinamo salinimo ir ilgo virimo, juntamos šiokios tokios karamelės užuominos. Apynių kartumas yra pakankamas tik, kaip parama salyklų skoniui, kuris pabaigoje užleidžia vietą saldumui. Gerai išliesėjęs, bet nenuobodus. Švarus, be jokių esteriu ar diacetilo. Be apynių skonio. Neturi deginto skonio požymių.

Taip ir yra. Salyklai savo natomis užlieja burną nepalikdami jokių apynių užuominų. Tai nereiškia, kad apynių nėra – jie yra, tiesiog jie subtiliai papildo šį alų kartumu, neišsišokdami iš stiliaus rėmų. Karamelės juntama kiek daugiau, nei derėtų. Tačiau paties alaus skonis nėra sunkus – jis lengvas, prieš poskonį kiek užgęsta sunokusio alyvinio obuolio natomis ir vėl išryškėja poskonyje tvirtu saldumu. Švarus, tvarkingas, malonus gerti. Su visa pagarba – skonis 9/10.

Burnos pojūtis: Nuo vidutinio iki pilnai tiršto. Nuo vidutiniės iki vidutiniškai žemos karbonizacojos. Šiek tiek gali būti juntama alkoholio šiluma, bet niekada ji nebus karšta. Glotnus, be grubumo ar atšiaurumo.

Taip ir yra. Jis yra kiek tirštesnis, nei vidutinis, tačiau nėra sunkus. Karbonizacija vidutiniškai žema. Glotnus ir dailiai suapvalėjęs brandos metu. Bendras pojūtis 19/20

Vertinimas viso: 43/50.

Prie šio alaus derėtų švelnūs užkandžiai ir valgiai. Aš rinkčiausi itališkas lazdeles su sezamo sėklomis (berods jos vadinasi grissini), švelnų lietuvišką varškės sūrį, ant skrudintos baltos duonelės užteptą „Panemunės lankų“ tepamą sūrį. Tiktų ir garuose troškintas upėtakis arba – grietinėje troškinta lydeka, tailandietiškos virtuvės patiekalai.

Štai ir rezultatas aludarės – moters. Pirkote, ragavote, nepatiko? Gali būti. Tačiau kas nepatiko: šis alus ar tradicinis bock apskritai kaip rūšis? 😉

Dėl skonio ir vertinimo galima ilgai ginčytis, juk visi mes turime skirtingą potyrį gerdami tą patį alų. Aš nesiginčysiu – ponios Daivos Kairienės „Madona“ yra beveik visus stiliaus reikalavimus atitinkantis tradicinis bock alus. Tik karamelės kiek daugoka (daugoka man, ne alui).

Ačiū Jums, mielos moterys, kad esate ir alaus pasaulyje. Jūs verčiate mus, vyrus, pasitempti. Darbuokitės, nenuleiskite rankų ir džiuginkite mus vis naujomis alaus rūšimis. O mes, vyrai, Jums dėkosime ir su šypsena gersime Jūsų alų.

P.S. moteris aludarė, komercinis tradicinis bock ir toks nuostabus atitikimas stiliui. Kosmosas…