Mūsų gyvenimas keičiasi. Keičiasi kiekvienais metais, tik mes to nepastebime.
Mes stipriai laisvėjame. Įgauname vis naujos drąsos. Tiesa, turime tokią savybę dejuoti „kaip viskas blogai“, tačiau vertinant objektyviai mes gyvename vis geriau ir geriau.
Antai svetainė (o gal tai portalas?) nuolaidumenuo.lt patalpino straipsnį nekaltu pavadinimu „Gerti alų – sveika!„.
Aš dar praėjusių metų pabaigoje isteriškai pergyvenau, kad neberašysiu blog’o apie alų, nes bijau, kad valstybinės institucijos mane „paturės“. O čia – parašo straipsnį. Ir – nieko.
Manot, pavydžiu ir piktdžiugiškai laukiu, kada juos nubaus? Neatspėjot.
Aš tyliai džiaugiuosi. Džiaugiuosi liberalėjančia Lietuva, sveiko proto apraiškomis ir viltimi. Viltimi, kad išauš ta diena, kai mes imsime skirti kontrabandininkus ir pilstukinikus nuo sveiko požiūrio į tradicijas ir protingus faktus. Ta diena, kai naminiai aludariai nebus pogrindiniai partizanai ir galės pasidalinti savo triūso rezultatais su kitais alaus mėgėjais, nelaužydami dabartinių įstatymų. Įstatymų, kurie vienodi nepriklausomai nuo to, ar per kartą verdi alaus dešimt hektolitrų ar vos dvidešimt litrų.
Nerandu tik vieno atsakymo – kaip įtikinti valdžios atstovus, kad naminė aludarystė nėra tautos girdymo apraiška, o tradicijų tęstinumas, kurio pasekmė yra bendravimo būdas, bet ne priemonė prisigerti.
Ne viską dera mauti ant vieno kurpaliaus. Ir ne visada draudimai yra visų problemų sprendimas.
Bet aš turiu vilties. Tu manai taip pat? Gal burkimės? Kartu eikime, aiškinkime, rodykime, pasakokime. Nesinori tikėti, kad viską Lietuvoje galima pasiekti tik už pinigus. Gal galime išsikovoti daugiau laisvės ir teisių mums, mažiesiems namų aludariams?
Kaip manai?
@GiN: o kokiose šalyse namų aludariai gali prekiauti savo produkcija?
Vat šitokį dalyką tai labai palaikyčiau,
@Pikas: namų aludariai tampa partizanais, jei nori pasidalinti savo darbo rezultatais, t.y. alumi su kitais mėgėjais. Manau Regis turėjo omenyje kitose šalyse esančią labai paprastą tvarką, kai namų aludariai gali išsiėmę nebrangiai kainuojančią licenciją prekiauti savo alumi mugėse ir pan.
Nelabai supratau kodėl naminiai aludariai minimi partizanų kontekste, lyg virdami alų pažeidinėtų kokius nors įstatymus.
„Nerandu tik vieno atsakymo – kaip įtikinti valdžios atstovus, kad naminė aludarystė nėra tautos girdymo apraiška, o tradicijų tęstinumas, kurio pasekmė yra bendravimo būdas, bet ne priemonė prisigerti.“
Pirmiausia, reikėtų nekopijuoti 1934 m. akcizų ir monopolijos įstatymo vadinant to pataisomis. Atsižvelgt į dabartinę situaciją ir visuomenės požiūrį, kuris, tikiu nuo 1934 m. pakito ir suliberalėjo. Būtų nebloga pradžia? 🙂
Regi, turime draugiją, kaip tik renkamas pirmininkas. Siūlyčiau kandidatuoti.
Bet šiaip tai turbūt reikės 20 metų, kad kas nors pasikeistų šitoje srityje. Juk viskas kaip tik link varžtų užsukimo juda. Mes negalime, kaip kai kurie, Seime beveik gyventi.
Anyway, aš in.