Dažnas namudinis aludaris, išviręs kelias ar keliolika sėkmingų partijų alaus, kartais pagalvoja: man patinka šis darbas. Norėčiau būti profesionaliu aludariu, virti alų komerciniais tikslais, gal būt – turėti savo nedidelį bravorą ar barą, kuris verda savo alų. Norėčiau savo alumi džiuginti žmones ir didžiuotis galėdamas nustebinti.

Aš – ne išimtis, man taip pat buvo kilę tokios mintys. Visas aludarystės verslas man atrodo kaip dvasingas darbas tarp didelių tviskančių talpų su verdamu, fermentuojamu ar brandinamu alumi. Rodos mesčiau viską ir kurčiau savo bravorą.

Tačiau  aludarystė kaip ir santuoka (M.G. mintis) turi ne tik aistrą bei žavesį, bet ir rutiną bei nemalonius epizodus.

Štai tokia įžanga internete rastam straipsniui pareklamuoti. Nedažnai copypastinu, bet šiuo noriu pasidalinti su Jumis. Žinau, kad aludarystės įrašus skaito nemažai pradedančių namų aludarių. Gal tai sudaužys Jūsų svajonę, bet kita vertus – gal apsaugos nuo netikėtų nusivylimų.

http://brewprof.com ir jų šauni publikacija „Going Pro: The Journey from Homebrewer to Commercial Brewer„. Skaityti visiems, kurie kartais pagalvoja „noriu savo bravoro…“

Straipsnis anglų kalba, ir jei galvojate ar verta skaityti – trumpas teaser’is:

The Glamor of Pro Brewing

Let’s cut to the chase, most brewers will tell you it’s not the most glamorous job in the world. The job isn’t like homebrewing in your driveway on a Saturday afternoon knocking back some beers and listening to Led Zeppelin. Blank Slate Brewing’s recent job posting highlighted perks of the job like lifting 55lb sacks of grain, cleaning kegs, dumping spent grain, working in extreme temperatures, and cleaning the floors.  Overall he describes it as, “one of the crappiest jobs you’ve probably ever had.”