Praėjusių metų sausį aš ragavau ir aprašiau Fuller’s ESB alų. Tuomet jis man patiko, todėl dabar jo paragavau vėl ir maloniai nudžiugau. Nudžiugau ir tuo, kad dabartiniai pojūčiai ragaujant visiškai sutapo su pojūčiais prieš metus ir tuo, kad lentynoje radau dar kitas dvi šio bravoro alaus rūšis. Man pasidarė įdomu kas tie Fuller’s, kokia jų istorija ir kuo jie gyvena šiandien. O šios kompanijos (ne kaip įmonės, o kaip žmonių grupės) istorija visai įdomi.

Prieš 350 metų Anglijoje buvo toks bravoras, kuris virė alų ir nuolat augo. Augo tol, kol XIX amžiaus paradžioje, šį bravorą valdant broliams Douglas ir Henry Thompson bei Philip Wood, įmonė pristigo pinigėlių. Senos ilgametės tradicijos ir buvusi šlovė sudomino John Fuller, kuris apžiūrėjo bravorą ir nutarė investuoti savo lėšas. Taip 1829m. John tapo šio verslo partneriu. Bendradarbiavimas nebuvo labai draugiškas ir sklandus, todėl kai 1841m. Douglas Thompson pabėgo į Prancūziją, partnerystė subyrėjo. Gana greit ponas Fulleris suprato, kad vienam ir be aludarystės patirties valdyti tokio dydžio verslą yra neįmanoma. 1845m. jis ir jo sūnus John Bird Fuller apjungė savo verslus ir jėgas kartu su Henry Smith, kuris tuo metu valdė Romford Brewery of Ind & Smith ir jo svainiu, aludariu John Turner, sukurdami koncerną Fuller Smith & Turner, kuris ir šiandien yra žinomas šiuo vardu.

Nuo tada Fuller’s vardas tik stiprėjo. 1909m. jie pradėjo supirkinėti ne tik smulkiuosius konkurentus, bet ir barus. Įmonė augo, plėtėsi, todėl 1929m. įmonę reorganizavo į akcinę bendrovę, o pirmųjų įkūrėjų palikuonys iki šiol aktyviai darbuojasi šios įmonės veikloje ir valdyme.

Įdomus faktas yra tai, kad ši bendrovė liko ištikima senosios Anglijos alaus verslo tradicijoms. Kadaise, kai dar nebuvo žinomos pasterizacijos technologijos, alaus transportavimas buvo sudėtingas, bravorai laikėsi ne tik alaus gamybos, bet ir pardavimo verslo – jie turėjo savo PUB’us, kuriuose parduodavo savo išvirtą alų. Vėliau modernėjo ne tik technologijos, bet ir verslo modeliai, todėl alaus gaminimas buvo atskirtas nuo pardavimo ir rinkoje pradėjo tarpti pelningi distribucijos verslai.

Fuller’s bendrovė ne tik nepardavė turėtų barų, bet ir toliau investavo į nekilnojamą turtą, supirkinėdami nedidelius barus ar viešbutukus. 2005m. Fuller’s paskelbė apie didžiausią sandorį įmonės istorijoje ir nusipirko George Gale & Co. ltd. Po šio pirkinio Fuller’s pradėjo valdyti net 362 barus, neskaitant viešbučių. Dabar Fuller’s kompanijai priklauso daugiau nei 380 barų visoje Anglijoje.

Sutikite, verslo modelis nėra tradicinis ir tik todėl aš jums pasakoju nuobodžią šios kompanijos istoriją. Jie sukūrė savitą verslo modelį su tam tikrais standartais ir šiuos standartus taiko savo turimiems barams. Dabar Fuller’s nėra vien kompanija, kuri gamina ir sėkmingai eksportuoja savo alų į daugelį pasaulio šalių. Jie apie save kalba ne kaip apie alaus daryklą, o kaip apie socialinę bendruomenę, kurią suburia ir vienyja alus.

Gaminamos ir eksportuojamos klasikinės, savo vardą turinčios alaus rūšys. Bet tuo jų veikla nesibaigia. Kas mėnesį jie išverda ir pateikia rinkai (dažniausiai – savo valdomiems barams) mėnesio alų. Norit klasikos – prašom, pabodo – šekit naujieną. Kaip gerame restorane, kuris garsėja sezonine virtuve.

Maža to, teikiama visa puokštė ir kitų paslaugų bei pasiūlymų. Nori savo alaus baro? Prašom! Yra visas sąrašas barų su aprašymais ir nuomos kainomis. Barų, kurie yra įrengti ir paruošti verslui. Jeigu jums tinka ir patinka Fuller’s verslo modelis – išsirenkate barą, pasirašote sutartį ir tampate baro savininku. Mokate fiksuotą nuomos mokestį ir darote savo verslą. Tam nereikia šimtatūkstantinių investicijų su abejotinu sėkmės garantu. Gaunate verslą, žaidžiate barą. Nepavyko – nutraukiate sutartį. Smagu.

Jums reikia viešbučio su pokylių sale vestuvėms? Prašom. Alaus degustacijos pramogos? Prašom. Korporatyvinio renginio alaus tematika? Prašom. Ir dar visas pluoštas paslaugų bei idėjų, tarp kurių alus tartum paskęsta, įsilieja, susitapatina.

Štai tokie jie – Fuller’s aludariai. Bet užteks šnekų, ragauju nusipirktą alų.

ESB jau ragavau, man patiko, niekas nepasikeitė, todėl nesikartosiu.

Fuller’s Organic Honey Dew pirmasis ragaujamas šį vakarą.

Alus, išvirtas su medumi. Čia toks tricky reikalas, kaip ir alus su moliūgais – medus yra 90% sudarytas iš visokių fermentuojamų cukrų ir po to, kai mielės medų sukopinėja, jo tiesiog nelieka. Jeigu galvojate, kad „medaus alus“ kvepės močiutės lininiu rankšluosčiu uždengtu koriu, kurį bitininkas išėmė iš avilio – gausite nusivilti. Juolab, kad medaus į alų tradiciškai dedama labai nedidelė dalis.

Pats gamintojas apie alų kalba ganėtinai šykščiai, apibūdindamas jį kaip medus alui suteikia neužmirštamą skonį, kuroi dėka alumi mėgausi net tie, kas alaus nelabai mėgsta. Eilinis marketinginis makaronas, kurį dera versti „darėm nes padarėm, pirkit ir nesiraukykit“.

O aš sau leisiu pasiraukyti. Didelė ir trumpa karbonizacija išnyksta iš kart po to, kai pilnai suardo putą. Alus komerciškai skaidrus, jam suteikta šviesaus gintaro spalva. Neišraiškingame aromate juntami salyklai, tame tarpe karameliniai. Jokių išskirtinių apynių ar kitų prieskonių natų. Skonis yra sausas, nuobodus, neišraiškingas, tipiškas, beveidis, nedžiuginantis ir tiesiog nuvalkiotas. Poskonyje lengvas skrudintos karamelės saldumas, kuris išnyksta kartu su noru paraguti šio alaus vėl. Lietuvoje pilna panašių pavyzdžių ir aš nematau nei vienos priežasties mokėti veik 6Lt. už tai, ką mažieji Lietuvos aludariai sugeba pagaminti be jokių šimtamečių tradicijų. Nyku.

Antrasis į taurę bėga Fuller’s London porter. Alus su aiškiai išreikšta pretenzija: Rich, dark & complex – the world’s finest.

Jeigu nuoširdžiai – mane tokie pareiškimai kaip „geriausias pasaulyje“ neramina. Toks žymus virtuvės šefas Gordon Ramsay yra pasakęs „jeigu pamatysite meniu su nuotraukomis – bėkite iš tokio restorano neatsisukdami“. Aš galėčiau perfrazuoti šį teiginį „jeigu pamatysite, kad ant alaus etiketės parašyta, neva jis pats geriausias – neragaukite šio alaus“.

Pirmoji kritikos strėlė lekia šio alaus išvaizdai. Porteris, nepriklausomai nuo jo porūšio, yra alus su tvirta ir tvaria puta. Šio alaus puta išnyko vos spėjus pamatyti jos rusvą, šokoladinę spalvą. Alus tikrai tamsus ir veik neperšviečiamas, itin tamsios šokoladinės spalvos.

Aromatas už putą geresnis – išraiškingai salykliškas, kupinas kavos, kakavos, šokolado aromatų. Skrudinti salyklai šiame aluje puikiai atliko savo partiją. Ir ne tik aromate – skonis yra aromato tęsinys. Tai gerai. O štai kūno trūksta, alus gana vandeningas, savo stotu tolimas rimtam porteriui. Tai – blogai. Poskonis kremiškas, kiek aitrokas ir gana trumpalaikis. Ar kada ragavot tikrai gerą frappe? Štai šis alus yra toks. Aš jo visai nenoriu žiemą, nes jis visiškai neatitinka porterinių lūkesčių. Graikijoje viename bare mane pamalonino padavėjas, atnešęs bokalą tiesiai iš šadiklio – genialus išradimas, kai oro temperatūra gerokai virš +30C. Tada bet koks alus džiugina. Tai karštą vasaros dieną, atšaldžius bokalą šaldiklyje ir supylus gerai atvėsintą Fuller’s London porter gausite šokoladinę frappe su ABV 5,4%. Štai toks jis, tas the world’s finest.

Sklinda gandas, kad Dundulio vyrai karu su gvolku išvirė porterį „Labas vakaras“ – reiks nusipirkt palyginimui, idant dvasinę pusiausvyrą atgaučiau.