Išvirus misą būtina kuo greičiau ją ataušinti iki fermentavimo temperatūros. Kodėl tai reikia daryti šiame įraše nesiplėsiu – priimkime šį teiginį kaip faktą. O faktas toks: kuo greičiau atvėsinama išvirta misa, tuo (bendrąja prasme) alaus kokybė bus geresnė.

Virdamas naminį alų išbandžiau veik visus misos aušinimo būdus buitinėmis sąlygomis ir dabar jas apžvelgsiu.

Kol alų viriau mažais kiekiai – iki 25L per kartą – aušinimą po virimo dariau paprasčiausiu būdu: puodą pamerkdavau į vonią su šaltu vandeniu. Neturintys po ranka vonios arba turintys galimybę dar į vandenį prideda ledukų. Tai papsartina vėsinimo greitį:

 

Privalumai: pigus ir paprastas aušinimo būdas, kuriam nereikia papildomų investicijų į aušinimo įrangą.

Trūkumai: alus vėsta gana lėtai. Maža to – reikia periodiškai maišyti vandenį aplink puodą, nes nuo karšto puodo įkaitęs vanduo aplink nesimaišo su šaltu vandeniu ir vėsinimo efektyvumas krenta. Dalinai šią problemą galima spręsti pasigaminus vonelę su pratekančiu šaltu vandeniu. Taip aplink puodą visada bus šaltas vanduo ir vėsinimas bus greitesnis. Tačiau net ir su pratekančiu vandeniu misa vėsta gana lėtai. Kiek pagreitinti procesą galima nuolat lėtai maišant misą, esančią puode. Bet misos maišymas turi dvi negeroves: visų pirma alus susidrumsčia, nuo dugno pakyla visos kietosios medžiagos, kurios po virimo dailiai nusėda. Antra blogybė – infekcijos pavojus. Tad geriau apsišarvuoti kantrybe ir nekiloti dangčio, kuomet misa vėsta.

Dar vienas išbandytas, labai panašus, būdas yra žiemos metu padėti puodą į sniegą ar net sniegu apkasti puodą. Išbandžiau ir tai.

 

Absoliučiai beviltiškas aušinimo būdas, kuris efektyvumu neprilygsta net aušinimui šalto vandens vonioje. Sniegas aplink puodą gana greit aptirpsta ir tarp uodo bei sniego susidaro šilto oro tarpas, kuris aušinimą sumažina iki minimumo. Jeigu esate ekstremalas galite išbandyti šį būdą, bet pasiruoškite ilgam tupinėjimui aplink puodą šaltyje ir nuolatiniu sniego kasimu ir lipdymu, kad sniegas būtų prilipęs pie puodo sienelių.

Privalumai: visiškai nemokamas būdas aušinti alų

Trūkumai: beviltiškai neefektyvu ir nemalonu.

Kai perėjau prie didesnio alaus kiekio gamybos vienu virimu situacija kardinaliai pasikeitė. Verdant 50L misos vienu metu tenka pertvarkyti visus gamybos procesus, mat sudėjus misos ir virimo indo svorį jies tampa toks, kokio nepakilosi vienas. Tai reiškia, kad baigus virti jo nenukelsi nuo degiklio, nenuneši į vonią ir taip lengvai neataušinsi. Pradėjau bandyti stacionaraus aušinimo būdus.

Visų pirma nusipirkau ir prijungiau plokštelinį šilumokaitį.

Plokštelinio šilumokaičio veikimo principas yra toks: šilumokaityje yra du indai, kurie tarpusavyje atskirti labai plonomis, šilumai laidžiomis plokštelėmis. Kievienas indas turi du pajungimus vamzdeliams. Per abu indus leidžiant skirtingos temperatūros skysčius jie perduoda šilumą vienas kitam ir to pasekoje karųtas skystis šildo šaltą skystį, perduodamas jam savo šilumą. Taigi, per vieną inda leidžiant karštą misą, o per kitą – šaltą vandenį atvėsiname misą, pašildydami vandenį. Tai primena momentinį šildytuvą, šiuo atveju – šaldytuvą.

Šioje nuotraukoje matote pajungto šilumokaičio bandymą: žaliais vamzdeliais iš čiaupo bėga šaltas vanduo, iš bako – verdantis vanduo, kuris perėjęs šilumokaitį jau bėga į kibirą atvėsęs.

Įrenginys, aš jums pasakysiu, įspūdingas. Kiek didesnė, nei delno dydžio dėžutė akimirksniu verdantį vandenį atvėsina iki fermentavimo temperatūros.

Tačiau pradėjus aušinti misą išlindo technologiniai trūkumai ir šio sprendimo teko atsisakyti. Visų pirma efektyviam šilumokaičio darbui reikia daug vandens. Daug – tai reiškia, kad vanduo turi būti ne tik šaltas, bet jo debetas ir spaudimas turi būti geri. Kitaip tariant – efektyviam aušinimui per šilumokaitį reikia praleisti didelį kiekį šalto vandens, tada misa vėsta greitai. Man maksimalaus efektyvumo nepavyko pasiekti net su tarpiniu siurbliu, pajungtu tarp vandentiekio ir šilumokaičio, kurio darbinis slėgis buvo 2,5bar. O neturint maksimalaus efektyvumo tenka mažinti misos tekėjimo greitį, kas prailgina procesą.

Kita problema yra misos švarumas. Tarpai tarp šlumokaičio plokštelių yralabai maži ir negalima per jį leisti misos su apynių, kerpenos ar kitomis nuosėdomis – jos užkimš šilumokaitį. Šilumokaitis yra neardomas, todėl jo valymas yra sudėtingas. Tenka tarp virimo indo ir šilumokaičio statyti tarpinį filtrą, kuris atsparus verdančiam vandeniui, o tokį filtrą sumontuoti nėra paprasta. Be to, jis kemšasi, todėl tenka stabdyti aušinimo procesą, išmontuoti labai karštą filtrą, jį valyti ir vėl tęsti aušinimą.

Baigus aušinimą dar reikia šilumokaitį gerai išplauti po tekančiu šiltu vandeniu ir dezinfekuoti. Apibendrinant: varginantis ir brangsu sprendimas, kurio nutariau atsisakyti.

Privalumai: išpildžius visas technologines sąlygas tai efektyvus aušinimo būdas. Verdant vienu metu šimtais litrų alaus sunku įsivaizduoti kitokį aušinimo būdą.

Trūkumai: brangu ir nepatogu butinėmis sąlygomis. Šilumokaitis ir jo pajungimo dalys yra brangios. Aušinimui reikia didelio kiekio vandens. Sudėtinga eksploatacija ir dezinfekcija.

Teko pripažinti klaidas ir grįžti prie misos aušinimo klasikos – varinio gyvatuko. Nusipirkau 15m. ilgio 12mm skersmens minkšto varinio vamzdžio ir susisukau bei sulitavau gyvatuką pagal aludario puaka pavyzdį:ausint2

Jo veikimo esmė tokia: likus 10min. iki misos virimo pabaigos aušintuvas patalpinamas į virimo indą dalinei dezinfekcijai. Baigus virti prie jo pajungiami vamzdeliai, kuriais vienu paduodamas šaltas vandentieko vanduo, o per kitą jis bėga lauk į nuotėkas.

Tiesa, aušintuvą darbo metu reikia po truputį judinti inde, kad misa šiek tiek judėtų ir atvėsusi susimaišytų su karštą. Taip aušinimo efektyvumas didėja. Tarpus tarp gyvatuko gijų dera atskirti – taip didėja aušintuvo darbinis plotas, kartu didindamas aušinimo efektyvumą. Tik jeigu nutarsite lituoti atkreipkite dėmesį į lydmetalio sudėtį. Paprastas, pigus lydmetalis netinka – jame yra švino, kuris kenksmingas sveikatai. Santechnikos parduotuvėse rasite bešvinio lydmetalio. Jis gana brangus, tačiau tinka sąlyčiui su maistu. Medžiagos gyvatuko gamybai man kainavo ~250Lt. Tai pigiau, nei plokštelinis šilumokaitis ir verdančia misą vėsina gana efektyviai – 50L verdančios misos iki +18C atvėsino per 22min. Gyvatuką lengva prižiūrėti: jo paviršiai lengvai prieinami, todėl nesunku baigus darbą jį išplauti ir dezinfekuoti.

Privalumai: gana efektyvus ir patogus misos aušinimas.

Trūkumai: nemaža kaina. Sutaupius medžiagų sąskaita mažėja šaldymo plotas, kartu krenta ir efektyvumas.

Aušinimo technologijų tobulinimui nėra ribų. Galima gyvatuku leisti ne šaltą vandenį o pvz. freoną, kurį pumpuoja kompresorius ir gautą šilumą atiduoda per išorinį radiatorių. Būtų dar efektyvesnė aušinimo priemonė, kuri veikia taip pat, kaip šaldytuvo šaldiklis. Galima iš varinio vamzdelio pasigaminti šilumokaitį, įvėrus jį į kitą vamzdelį, kuriuo bėga šaltas vanduo. O gyvenant sodyboje ant šaltinio kranto galima tiesiog pamerkti puodą į šaltinį ir nesukti sau galvos nei dėl investicijų, nei dėl sąnaudų. Kiekvienam – savo 🙂

Turite savų, kitokių šaldymo būdų? Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose. Bus įdomu išgirsti Jūsų patirtį.