Artėja pavasaris, šiltasis metų laikas – tai juntama ir iš gausėjančių alaus naujienų. Parduotuvių lentynose atsiranda naujos, dar neragautos alaus rūšys ir tai byloja apie aludarių pasiruošimą naujam sezonui.

Alaus darykla „Gubernija“ į prekybos centrus pateikė „Žemaičių“ alų. Nežinau ar tai yra naujiena, tiesiog aš šį alų pamačiau tik dabar ir nutariau paragauti. Alus mane sudomino savo dviprasmiška pakuote. Jeigu iki šiol „Gubernija“ turėjo išskirtinę „Art“ alaus seriją, tai naujovė „Žemaičių alus“ suintrigavo galimai būsima nauja alaus serija. Yra „Gubernijos tautinis“, dabar – „Žemaičių“, gal bus visa etninė serija?

Detaliau skardinę apžiūrėjau tik namuose. Žemaitiškumą pabrėžia ant skardinės didelėmis raidėmis naudojamas senasis Žemaitijos pavadinimas SAMOGITIAN ir tarmiškai užrašyti kalbininko Jurgio Pabrėžos žodžiai: „Žemaitis niekuomet nesutars dėl kalbos nei su lietuviu, nei su prūsu, nei su latviu. Lietuva lai būna Lietuva, maišytieji – maišytaisiais, o žemaičiai – Žemaitijos“.

 

Viskas būtų gerai ir gražu, jeigu ne vienas „bet“, kuris tartum šaukštas deguto medaus statinėje, sugadina visą įvaizdį:

 Ta užrašas, rusų kalba skelbiantis, kad skardinėje yra alus. Teisybės vardan privalau pasakyti, kad kitoje pusėje yra toks pats užrašas anglų kalba.

Ir kaip tai suprast? Jeigu jau alus toks tautiškas – kam tie užrašai? Turėjot planų Sočio olimpiadoje skleisti tautiškumo apraiškas rusų pirkėjams, tuo primindami, kad kadaise olimpiados teritorija priklausė Lietuvai?

O gal šis alus gaminamas būsimam referendumui? Tokios tradicijos Lietuvoje yra – jau buvo vardinis alus stojant į Europos sąjungą. Tada kodėl „beer“? Gal tikimasi šiuo alumi prekiauti anglakalbėse rinkose? Netikiu.

Netikiu dar ir todėl, kad sulig pompastiška apdaila visas įdomumas ir baigiasi.

 

Alus yra tipiškas beveidis komercinis eurolageris: blyški karbonizuota puta gana greit sukrenta ir išnyksta, alus yra bekvapis tiek, kiek tai yra įmanoma, spalva blyškiai gelsva. Aklo degustavimo metu jį būtų sudėtinga atskirti nuo kitų alaus gaminių, kuriais nukrautos parduotuvių lentynos, o juos pamačius apima tas nesmagus jausmas, kai pasirinkimas lyg ir didelis, o pirkti nėra ką.

ABV 6,0%, kaina beveik 3Lt, sudėtyje yra miežių salyklo – ir bent už tai ačiū.

Antroji naujiena pasirodė prieš gerą mėnesį, tačiau paragauti šio alaus radau lauko tik dabar.

„Vilniaus alaus tamsusis kvietinis“

 

„Vilniaus alaus“ aludariai stengiasi. Tai matosi iš visų jų veiklos rezultatų: jie kuria naujas alaus rūšis, plečia distribuciją (tame tarpe – pilstomo alaus), jie ne tik dailiai apipavidalina butelius, bet ir pasigamina juos specialiai sau. Tai nepigu, solidu, ypač kai logotipas reljefiniu būdu atvaizduotas stikle:

DSC_3085

 

Net ir informacija apie alų etiketėje yra gana išsami. Pacituosiu sudėtį: vanduo, tamsusis kviečių 50%, šviesusis, Miuncheno ir karamelinis salyklai, apyniai, alaus mielės. Jau įdomu. Pasigendu tik trumpos pastabos apie alaus stilių. Aš noriu manyti, kad tai – dunkelweizen. Nebent gamintojai nutarė, kad į stilių nėra pataikoma ir apie tai geriau nutylėti, tada – taip, suprantu.

Alus tamsios raudonmedžio spalvos, su gana aukšta balkšva puta. Tai – pliusas. Tačiau pats alus yra tobulai skaidrus – o tai jau minusas. Tiek pagal stilių , tiek pagal užrašą ant etiketės „nefiltruotas“ aš tikėjausi jaukiai drumstos, matinės išvaizdos. Čia taip nėra – alus yra tobulai skaidrus.

Aromatas nėra išraiškingas, padrikas, nekompleksiškas. Gvazdikėlių užuominos, būdingos stiliui, yra, tačiau bananinių aromatų nepajutau.

Vidutinio kūno, gana sausas, aštrokas skonis burnoje gana dygus. Gvazdikėlinis, eglės sakų ir kaduginis poskonis papildo bendrą skonių pojūtį. Nesakau, kad alus prastas, labiau tiktų terminas „savotiškas“. Man gana lengva palyginti šį alų su kitais, mat savaitė prieš ragavimą aš Austrijoje degustavau beveik dešimtį rimtų dunkelweizen’ų ir įspūdžiai nėra išblėsę.

Šis tamsusis kvietinukas yra silpnas. Jam trūksta „svorio“, kad taptų geidžiamas karštą vasaros dieną.

Keistas jausmas apima ragaujant „Vilniaus alaus“ gaminius. Matau, kad jie stengiasi, dirba, tačiau iki pagirtino rezultato vis pritrūksta kelių smulkmenų. Ragaujant jų gaminamą alų jautiesi tartum skaitydamas studento darbą, kuris buvo parašytas per paskutines dvi paras. Viskas tartum neblogai, o neišbaigtos smulkmenos erzina. Kad ir butelis: dailus, išvaizdus, skoningas, su niekuo nesupainiosi. O ant atsukamo kamštelio – instrukcijos anglų kalba. Arba šis kvietinukas: dailus, išraiškingas, bet – skaidrus, nepateisinantis lūkesčių. Ar mielės pasirinktos ne tos, ar fermentavimo temperatūra netinkama, ar Naujosios Vilnios gręžinio vanduo netinka šiai rūšiai – aš nežinau. Kažkas praleista, nesužiūrėta, neišbaigta. O gal stengiantis dėl išorės buvo sutaupyta turiniui?

Norisi tikėti, kad visa tai – pataisoma. Tačiau kartu norisi priminti: daili išvaizda yra gerai, bet pakuotė neturėtų būti prabangesnė už turinį.