Prieš savaitę Vilniuje duris tvėrė trečiasis „Šnekučio“ vardu pavadintas baras. Jo atidarymas sutapo su Kaziuko muge, todėl žinia nuskambėjo tik tarp alaus ir ankstesnių „Šnekučių“ gerbėjų. Kitos reklamos tiesiog nebuvo. Man buvo labai smalsu – koks jis, tas naujas trečiasis „Šnekutis“?

Prieš pradedant pasakojimą apie barą tiesiog privaloma papasakoti apie šių barų įkūrėją, barų veidą ir simbolį, verslininką Valentiną Vaškevičių, kurį baro lankytojai švelniai vadina Valentu.

Valentinas Vaškevičius

Valentinas Vaškevičius

Šio žmogaus verslo istorija yra spalvinga ir nepelnytai pamiršta. Valentas yra žemaitis, kuris buvo įkūręs UAB „Jūsų geradarys“ ir gamino kaimiško stiliaus alų „Šnekutis“. Gamino, prekiavo, kol vieną dieną tuometinės VTAKT direktoriaus Česlovo Balsio nurodymu buvo sustabdytas išduotos licencijos alui gaminti galiojimas. Pirma priežastis buvo ta, kad Valentinas pradelsė sumokėti 10 t. lt. į valstybės biudžetą dėl žiemą sumažėjusios apyvartos, Antra priežastis buvo dar ir paskatinta bauda iš VTAKT pusės: tuo metu buvo dalinami leidimai – kiek alaus aludaris gali išvirti per metus. Valentino riba buvo 20 tonų. Jis išvirė daugiau. Viską stropiai deklaravo ir sumokėjo akcizą, apie 50 000Lt. Už tai jis gavo 3000Lt. baudos ir prarado licenciją. Ar ne šaunus smulkaus provincijos verslo paskatinimas?

Užsispyręs, kaip tikras žemaitis, Valentinas nenuleido rankų – pradėjo bado akciją prie Seimo.

 

 

Visa ši liūdna istorija baigėsi tuo, kad spjovęs į valdžios abuojumą jis uždarė verslą ir iš provincijos atvyko į Vilnių. Čia jis Užupyje įkūrė pirmą barą „Šnekutis“, kuriame pradėjo prekiauti mažųjų bravorų alumi. Tuo metu tai buvo visiška naujiena, mat barus ir restoranus Vilniuje buvo „išsidalinę“ didžiosios alaus daryklos ir alaus pasiūla, priklausomai nuo baro, buvo tik arba „Švyturio-Utenos“ alus, arba tik Kalnapilio, arba – tik Ragučio.

Apie atokioje vietoje atsidariusį „Šnekutį“ netruko pasklisti kalbos: „ar tu jau buvai? ne? būtinai apsilankyk!“. „Šnekutis“ išgarsėjo geraširdžiu ir maloniai bendraujančiu jo įkūrėju, kuris be jokių kompleksų prieidavo prie vieno ar kito lankytojų staliuko, pasiteiraudavo ar viskas patinka, pradėdavo smagų pokalbį. Arogantiškame Vilniuje tuo metu ne kiekviename bare pavykdavo padavėją iš pirmo karto prisišaukti, o tai, kad pats baro savininkas ateina, prisėda prie stalo ir užkalbina buvo neregėtas dalykas.

Ne vien dėmesiu lankytojų palankumą užkariavo „Šnekutis“. Apie jų alų ir maistą legendos sklandė. Buvo sakoma, kad dviejų bokalų per mažai, o po trijų žmonės nebeprisimindavo, kaip į taksi įsėsdavo. O maisto kiekiai tokie, kad net rimti vyrai visko neįveikia. Prisipažinsiu – Užupio „Šnekutyje“ nesu buvęs iki šiol, tačiau ne kartą lankiausi šv.Stepono g. esančiame „Šnekutyje“ ir galiu patvirtinti: man nei karto nepavyko įveikti karkos. Jeigu kiaulės ausį su žirniais dar šiaip – ne – taip sugebu suvaldyti, bet karkos – niekaip.

Trečiasis „Šnekučio“ baras įsikūrė veik senamiesčio centre – šv. Mikalojaus g. Tai tos pačios patalpos, kurios kadaise buvo „Jazz&Rock caffe“, vėliau čia buvo kažkoks nevykęs tailandietiškas restoranas, kuris neturėjo net pusės meniu išvardintų patiekalų. Po jo šios patalpos ilgai stovėjo tuščios ir ilgainiui tapo miestelėnų pamirštos. Apie naujojo „Šnekučio“ atidarymą pirmosios žinios pasirodė gal prieš pusmetį. Pasklido gandas ir… nutilo. Ir pagaliau „Šnekutis“ atvėrė duris.

Šnekutis III

Šnekutis III

Nors baro atidarymui buvo ruošiamasi ilgai, bet net ir dabar jis atrodo toks… neišbaigtas. Šalia įėjimo nėra jokios iškabos. Vos keli reklaminiai skelbimai, kabantys ant langų, praneša, kad „Šnekutis“ yra čia. Jeigu eitum pro šalį – nepasakytum, kad viduje yra baras; pro pritemdytus langus veik nesimato kas yra viduje.

Įžengus į vidų patenku į nemažą erdvę, kurioje išsidėstęs nemažas baras ir salės tolumoje – mediniai stalai su suolais. Nors lauke skaisčiai švietė saulė, bet viduje tvyrojo tokia prieblanda, kad net kokybiškai fotografuoti nesisekė. Nepykit.

 

Aplinka. Baras nėra tuščias – veik visi staliukai užimti. Dar ne vakaras, iki senamiesčio linksmybių meto yra nemažai laiko, o bare nemažai žmonių. Tai gerai. Man belieka tik įsivaizduoti kaip čia liaudis ūžia savaitgalio vakarais. Prisėdu prie vieno iš staliukų ir apsidairau. Apima nuoširdžiai gluminantis jausmas – aplinkoje viskas nedera. Virš baro blizgios lubos priekaištauja keistoms baro kėdėms, ant sienų kaba lietuviško kaimo atributai: pasagos, pavalkai, ąsočiai, senovinės mėsmalės ir vežimų dalys. O iš kolonėlių sklinda amerikonškas country. Galvoje trumpina dėl tokių prieštaravimų, tad nutariu pavartyti meniu.

Personalas. Abiejų lankytų „Šnekučių“ personalui dera pareikšti pagiriamąjį žodį: jie draugiški, paslaugūs ir dėmesingi. Nereikia ilgai laukti ir mosuoti rankomis – užtenka mesti žvilgsnį ir paslaugus darbuotojas jau stovės šalia staliuko. Maža to, šv.Stepono bare maistą klientui atneša pats virėjas su balta virėjiška apranga. Apranga, turiu pastebėti, švari ir tvarkinga, o pats žmogus kelia simpatijas. Rodos smulkmena, bet malonu, kai matai, kad maistą ruošęs žmogus nėra koks terlius, o tvarkingas ir įvarus žmogus. Tai maloniai nuteikia ir pasufleruoja, kad maistas taip pat nebus pagamintas „bet kaip“.

 Alus. Su alumi čia nieko nauja – pasiūla tokia pati, kaip ir kituose „Šnekučiuose“.

 

Alui atskiro meniu nėra, tą dieną pilstomo alaus pasiūla surašoma ant juodos lentos kreidute ir gali rinktis ko širdis pageidaus. Sumanu ir išvengiama mane taip erzinančio „oi, atsiprašome – dabar neturime“. Neturit – nerašykit, o jeigu atspausdinote – būkit malonūs ir turėkite.

Maistas. Deja, maistui komplimentų negaliu pažerti. Maža to – manau, kad maistas yra silpnoji trečiojo „Šnekučio“ vieta. Užkandžiui užsakyta kepta duona su sūriu (rodos – nesugadinamas užkandis) yra tokia kieta, kad ją valgyti yra nemalonu. Prie šio nesmagaus jausmo dar prisideda ir tirpinto sūrio – majonezo (ar ką jie ten naudoja) padažas su nemaloniai aitriu skoniu. Apskritai keistai čia žiūrima į maistą ir jo derinius. Pavyzdžiui man nesuvokiama, kodėl prie virtų šaltų pupų dosniai užliejama garstyčių padažo? Prie ko čia garstyčios – prie pupų ar alaus? Garstyčių padažas yra atsvara sočiam ir riebiam vokiškam maistui – tokiam, kaip kepta karka su troškintais kopūstais. Be garstyčių to valgyti tiesiog neįmanoma – riebalų skonio net alus nenuplauna. O pupos ir garstyčios? Labai keista. Kaip ir ketčupas prie Kijevo kotleto. Na kam jis ten? Juk padažas yra pačiame patiekale, ir perpjovus gausiai išteka į lėkštę pagal visas tradicijas.

Užsisakau garsiųjų „Šnekučio“ šonkauliukų. Apibūdinimas „garsieji“ gal kiek perdėtas, bet esu ne kartą girdėjęs liaupsių šiam patiekalui, todėl užsisakau. Padavėjas dar perklausia „keptų ar virtų“? Keptų. Vėl trumpina galvoje – kaip taip virtų ar keptų? Šonkauliukai yra ir privalo būti kiekvieno juos siūlančio baro vizitinė kortelė ir moralinis veidas. Amerikoje užkandinės verčiasi per galvas, kurdamos tik joms priklausančius, unikalius šonkauliukų paruošimo ir padažų variantus. Tai garbės reikalas galėti didžiuotis, kad lankytojai pas mus ateina dėl mūsų šonkauliukų. Jack Daniels net išleido visą knygų seriją apie maisto gamybą ir tradicijas ir visose jose yra bent keliolika šaunkauliukų receptų su skirtingų padažų variantais. Nespėjus baigti minties lėkštė su šonkauliukais jau garuoja ant mano stalo. Kaip? Iš kur? Čia pagaminta man? Ne, tai – paruoštukas. Pagaminti šonkauliukų per 3min. nuo užsakymo priėmimo iki pateikimo yra fiziškai neįmanoma.

Kadangi buvo pernelyg tamsu, kad pavyktų nufotografuoti lėkštę – aš papasakosiu ką gavau. Lėkštėje gulėjo trys nedideli riebios mėsos gabalai, iš kurių tik vienas turėjo kaulą. Šalia – tas pats nelemtas ketčupas. Už jo – per pusę perpjauta virta bulvė ir daržovių garnyras pagal visas sovietmetinio obščepyto tradicijas: ketvirtis šviežio pomidoro, marinuoti tarkuoti burokėliai, morkų salotos su majonezu ir kelios gerai įrūgusio, net patamsėjusio agurko skiltelės, papuoštos šviežių krapų šakele. WOW!

Mielieji, tai ką aš gavau nėra šonkauliukai – tai yra pats tikriausias kulinarinis porno, kokiu savo klientus bando nuodyti zabegalovkos, esančios šalia autostrados tarp Kauno ir Klaipėdos. Net mano mylima uošvienė, kulinarinius įgūdžius įgavusi sovietmečiu, taip neberuošia maisto. O barui, kuris turi pretenzijų į prekinį ženklą (na taip – trys barai ir alaus parduotuvėlės tuo pačiu pavadinimu, tai ne šiaip sau) toks patiekalas yra blogiau nei blogai.

Suvalgiau ir vėl galvoje užtrumpino: „Šnekutis“ – tai vieta, kur maisto kiekiai yra sunkiai įveikiami. Čia baigus valgyti patiekalą aš pajutau, kad net nesu sotus. Mhm…

Apibendrinant. Bendras jausmas apsilankius trečiajame „Šnekutyje“ yra toks: paskubomis sukurptas nevykęs klonas. Čia nėra to jaukumo, koks apima šv. Stepono g., eklektiška aplinka ir prastas maistas. Vieta gera, erdvės nemažai, o išbaigtumo trūksta. Trūksta meilės smulkmenoms ir detalėms. „Šnekutyje“ nemažai taisytinų dalykų. Antai KEG’us su alumi save gerbiantis alaus baras laiko atskiroje, vėsinamoje patalpoje, o ne numestus ir pajungtus šiltoje salėje tiesiog šalia baro:

Ir jeigu į stilių bei aplinką galima užsimerkti (kiekvienas turi savo skonį, sumanymus – negali visiems visko nurodinėti; bet čia švaru ir tvarkinga, kas yra didelis pliusas), tai maistas alaus bare yra taip pat svarbus kaip ir alus. Man rodos, jeigu nesusitvarkoma su virtuve – nereikia apskritai siūlyti maisto. Apsiribokite šaltais užkandžiais. Nes geriau nieko, negu prastai. Vilniuje daugėja vietų, kur norisi ateiti išgerti alaus. Ir jeigu pavalgius lieka nuoskauda – čia grįžti nesinorės. Bus einama kitur.

Labai norisi tikėti, kad šie nesklandumai yra laikini ir artimiausiu metu bus sutvarkyti. Nesinori, kad tokias, galima sakyti – ilgametes, tradicijas turintis vardas nublanktų dėl kokybės, kuri nevaldoma augimo sąskaita. Norisi tikėti, kad viskas bus gerai. O kaip bus – sužinosime ateityje.

 Alaus baras „Šnekutis“

šv. Mikalojaus g. 15, Vilnius

www: www.snekucio-alaus-pasaulis.lt

FB: www.facebook.com/BaraiSnekutis