Vakar, Vilniaus restorane „Soul & Pepper“ įvyko naujausio „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus pristatymas visuomenei. „Švyturys“ naujam sezonui išvirė „Korio“ alų, pagardintą medumi ir imbieru. Prieš pradedant prekybą šiuo alumi vyko alaus pristatymas ir degustacija. Nedidelė, bet jauki kompanija susirinkusi į pristatymą – degustaciją ragavo naują alų, klausėsi pasakojimų apie alaus kilmę ir dalinosi įspūdžiais.

Ir aš ten buvau, alų ragavau, tad ir jums papasakosiu apie naujausią „Švyturio“ alų.

Kaip skelbiama informacijoje – alus pagardintas medumi ir imbieru. Man toks derinys šiltąjam sezonui pasirodė kiek keistas. Kada norisi medaus ir imbiero? Teisingai – rudenį. Kai oras bjaurus, lauke šalta, kojos peršlampa o nosis primena, kad reikia nusipirkti nosinių. Tada norisi įsitaisyti šiltuose namuose ir susirasti medaus bei imbiero. Tai guodžiantis ir šildantis derinys, praskaidrinantis subjurusią nuotaiką ir pakeliantis ūpą.

Ragaujant alų nuomonę teko keisti. Maniau, kad alus bus itin pilno kūno, gan sunkus ir nederantis vasaros sezonui. Klydau.

Alus pasirodė vaiskus, lengvas ir visai neapsunkinantis. Tačiau apie viską – iš eilės.

Alus yra nefiltruotas, todėl derėtų butelio nepurtyti ir supilti į taurę palengva. Tuomet alus taurėje bus auksiškai vaiskus, labai skaidrus, dailios, šiek tiek švelniai žalsvų atspalvių turinčios aukso spalvos. Jeigu alų pilstydami vartysite – alus susidrums, o paskutinėje taurėje galite rasti kelias smulkias nuosėdas. Tai nėra šiukšlės, tai – alaus gamybos metu likęs imbieras. Alus saikingai karbonizuotas, jį puošia nedidelė, bet daili balta puta.

Beje, alus buvo pateikiamas gerai atšaldytas ir mano galva tai yra klaida. Jo nederėtų šaldyti tiek, kiek esame pratę šaldyti lagerius. Optimali šio alaus pateikimo temperatūra galėtų būti +10..+12C

Gerai atšaldžius šis alus pasirodys uždaras ir nuobodus, o kiek atšilęs ir pabuvęs taurėje jis atskleidžia išties ryškų ir išraiškingą aromatą. Sakyti, kad alus kvepia medumi ir imbieru yra tas pats, kaip nepasakyti nieko. Ryškus šio alaus aromatas yra kompleksiškas, įdomus ir patrauklus. Kartu šį alų ragavę bičiuliai skundėsi, kad aromatas yra pernelyg intensyvus ir varginantis, tačiau man tai nepasirodė trūkumu.

Alus kvepia visomis vasaros pradžios natomis: tai žydinčios liepos, akacijos, žydinti laukinių gėlių pieva ir giliau viską apibendrinančios imbiero natos. Beje, pievas paminėjau neatsitiktinai. Pokalbio metu alų sukūrusi aludarė Džuljeta prasitarė, kad imbiero aromato balansui ir bendrai puokštei į alų buvo įdėta šiek tiek Citra apynių. Norėjosi garsiai pliaukštelti sau per kaktą ir sušukti „imbieras ir Citra – kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?!“. Ryškus, intensyvus ir harmoningas aromatas. Degustuojant šį alų akluoju būdu neįmanoma jo neatspėti.

Kūnas vidutinis, karbonizacija saikinga, todėl alus neapsunkina, bet maloniai užpildo burną savo skoniu, palydėdamas apynių ir imbiero natas poskonyje. Aš nemėgstu imbiero, negeriu imbierinių arbatų ir nevalgau tradicinių imbierinių saldainių, kuriais garsėja Skandinavų šalys. Todėl man patiko tai, kad imbieras nėra dominuojantis šio alaus aromate ar skonyje. Alkoholis taip pat nėra ryškus.

Originalus, gaivus ir įdomus alus, kuris džiugina savo aromatu ir neapkrauna skoniu. Tokio derinio Lietuvoje dar nebuvo. Gamintojai teigia, kad tai – ribotos partijos alus. Aš spėju, kad šis alus ras savo gerbėją ir iš ribotos partijos taps nuolat (ar bent – periodiškai) verdamu alumi. ABV 5,3%. Artimiausiu metu turi pasirodyti parduotuvių lentynose.

Beje, „Švyturio“ alaus pristatyme buvau pirmą kartą. Buvo įdomu stebėti kaip vyksta naujos alaus rūšies pristatymas. Supratau, kad nėra namų be dūmų. Oficialiu alaus somelje ir virtuvės šefu pristatytas Donatas Dabrovolskas prie alaus pasiūlė savo sukurtus maisto derinius. Alus su medumi ir imbieru, todėl prie šio alaus dera patiekalai, kurie sukurti su… medumi ir imbieru! – taip net kelis kartus nuo improvizuotos scenos pakartojo Donatas.

Vakaro svečiams buvo pasiūlyta paragauti prie alaus šviežių agurkų lazdelių su medumi paskanintais miško čiobreliais (tiesą sakant buvo ne čiobreliai su medumi, o medus su čiobreliais, na bet ne esmė), brandintos lašišos kąsnelių su raudonųjų paprikų pudra, su imbieru ir medumi marinuotų bei ant žarijų iškeptų kiaulienos kąsnelių. Desertui (ach, koks originalus netikėtumas!) buvo pasiūlytas klasikinis medaus pyragas. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Ragaujant derinius apėmė svetimos gėdos jausmas. Kaži, ir kituose „Švyturio“ alaus pristatymuose deriniai buvo tokie… chm… beviltiški?

Suprantu, kad kiek nustebote. Pabandysiu perteikti reikalo esmę.

Įsivaizduokite situaciją: tarkim, kad aš apsiskelbiu vieninteliu ir sertifikuotu obuolių sulčių somelje (suprask – gėrimo žinovu, kuris ne tik nusimano, kaip kuriamas gėrimas, bet ir žino kaip jį dera pristatyti, kuo gėrimas savitas, kaip jis pateikiamas ir kokie gėrimo bei maisto deriniai jam yra tinkami ir galiu šiuos derinius rekomenduoti kitiems). Tuomet rudenį aš nuvykstu pas didžiausią Lietuvos sodininką, kuris nuskynė šių metų obuolių derlių, išspaudė sultis ir paprašė manęs sukurti šių metų derliaus obuolių sulčių ir maisto derinius. Sekdamas Donato pavyzdžiu aš turėčiau kurti tokius derinius: užkandžiui – šviežių obuolių skiltelės su žolelėmis, antram užkandžiui – obuolių sūris, kaip karštą patiekalą pasiūlyčiau obuolių sultyse marinuotą ir keptą mėsą ir desertui prie obuolių sulčių aš pasiūlyčiau obuolių pyragą! Nes obuolių sultis, kaip tikras savo srities ekspertas, primygtinai rekomenduočiau derinti su gaminiais iš obuolių. Ar dabar tapo aiškiau? Panašiai toks jausmas neapleido iki pat vakaro pabaigos.

Agurkai su medumi buvo beviltiški. Auksinė vyno ir alaus su saldžias patiekalais derinimo taisyklė: desertas negali būti saldesnis už gėrimą. Jeigu jis yra saldesnis – jis užgožia gėrimą, paversdamas jį aitriu, gaižiu nemaloniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Meldžiu Dievą, kad tai netaptu nauja mada ir honey lager stiliaus alus nebūtų baruose pateikiamas su skiltele agurko taurėje, kaip tai nutiko su hefeweizen’u ir citrina.

Brandinta lašiša buvo šio gurmaniško pasiūlymo tęsinys.

 

Ši vieno kąsnio užkandėlė buvo itin nemaloni: lašiša gliti ir beskonė, po ja esančios kruopos, primenančios kuskusą, buvo šaltos ir pavandenijusios, o šaukšto gilumoje paslėptas medus su aitriosiomis paprikomis bendrame kontekste derėjo tartum šalmas kiaulei. Originalu, bet nepatrauklu. Antro šaukšto nebesinorėjo.

Karšti kiaulienos vėrinukai taip pat buvo nevykę – mėsa buvo kieta, guminė ir blanki. Aš nežinau ar klaida buvo marinate, ar mėsos paruošime, tačiau man ir nesvarbu. Medaus pyragu nutariau nerizikuoti.

Šiems alaus ir maisto deriniams tinka iš sovietmečio laikų atklydęs žodis: chaltūra. Ir jeigu tai viskas, ką sugeba vienintelis oficialus alaus someljė – mus per anksti priėmė į Europos sąjungą. Švyturio žmonės, mielieji, apsidairykite aplink. Užaugo nauja įdomių ir perspektyvių šefų karta. Tokių, kurie ne tik gražiai atrodo ir kažką pabūrę numeta „tiks ir taip“. Yra žmonių, kurie iš tiesų kuria, myli maistą, domisi juo. Aš tikiu, kad jie gali sukurti tikrai įdomių, paprastų, visiems suprantamų ir lengvai pagaminamų maisto derinių. Tokių, kuriuos nesudėtingai sugebės atkartoti ir jais draugus pavaišinti alaus kultūra besidomintys ir jūsų alų perkantys žmonės. Derinius, kurie neužgoždami alaus jį įdomiai papildys, pabrėždami geriausias šio stiliaus savybes. Jūs esate rinko lyderis, flagmanas, diktuojantis lietuviško alaus rinkos madas ir tendencijas. Jums savo komandoje reikia ne to, kuris dailiai atrodo, o to, kuris dirba su meile, domisi maistu ir alumi.

Alus su agurkais. Jėzusmarija…

P.S. Andriau, jeigu laikaisi viešai duoto pažado – lieki man skolingas dėžę alaus.