Lietuvoje daugėja žmonių, kurie keliauja po pasaulį, ragauja Prancūzišką arba Anglišką sidrą ir jį pamėgsta. Sidras – unikalus ir savitas gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių (rečiau – kriaušių) sultis.

Kai susitinku su klasikinio sidro gerbėjais ir pradedu bendrauti apie sidrą, dažniausiai išgirstu tą patį klausimą: kodėl mes neturime ir negaminame klasikinio sidro? Kodėl parduotuvėse nėra lietuviško sidro?

Man taip pat įdomu – kodėl? Pradėjau domėtis šia tema kiek detaliau su mėgėjais, alkoholinių gėrimų pardavėjais ir gamintojais. Besidomint sužinojau įdomių faktų.

Istoriškai sidras nėra tradicinis lietuvių gėrimas. Jeigu Anglijoje sidras buvo gaminamas dar Romos imperijos laikais, tai lietuviai dažniausiai gamino midų ir alų. Tiesa, carinės Rusijos okupacijos laikais XIX amžiuje kaip vėžys išplito iš Rusijos atkeliavusios degtinės gamybos tradicijos. Tačiau ir šis gėrimas yra labiau primestas, nei klasikinis, istoriškai lietuvių gamintas.

Sidrą Lietuva pažino apie 2000m., kuomet prekybininkai, o vėliau ir gamintojai, pradėjo ieškoti naujų rinkų ir konkurencinių pranašumų. Kadangi jaunimas yra žingeidžiausia visuomenės dalis, kuri yra imli naujovėms ir pokyčiams, tad ir naujieji eksperimentai buvo taikomi jiems. Paplito įvairiausių tipų, skonių ir sandaros kokteiliai, mix’ai, kartu rinkoje pasirodė ir sidras. Nuo pat pradžių rinka buvo užpildyta ne klasikiniu sidru, o sidro pagrindu pagamintų gėrimų mišiniais, kuomet skoninės, spalvos ir aromatinės savybės buvo suteikiamoms nenatūraliai. Bazė buvo vienoda: fermentuotos obuolių sultys, tačiau priedų buvo įvairiausių. Gėrimai buvo įvairiausių spalvų, spalva ir skoniu primenantys braškių, miško uogų, egzotinių vaisių ir kitų keistenybių saldžius gėrimus, turinčius alkoholio. Deja, šie gėrimai net iš tolo neprimena to tikrojo, klasikiniu būdu gaminamo sidro. Beje, įdomus faktas – šis rinkos segmentas krenta ir traukiasi. Mada jau praėjo ir visus keistus gėrimus su sintetiniais priedais geria vis mažesnė rinkos dalis. Šią informaciją gavau iš gamintojų ir pardavėjų. Ir tik tuomet įdėmiau apžvelgiau lentynų asortimentą – tikrai: mix’ų, šmiksų ir sintetinių kokteilių era praeina. Mada ji tokia – nepastovi. O klasikinėms tradicijoms susiformuoti, deja, šansas buvo praleistas.

Kodėl negaminamas tikras lietuviškas sidras kalbėjau ir su alkoholinių gėrimų gamintojais. Priežastys yra kelios. Visų pirma – reikia užtikrinti sidrui tinkamos žaliavos tiekimą. Norint atkartoti tą patį skonį reikia valdyti ir žaliavos kokybę bei nuoseklų jos tiekimą. Dabar didžioji lietuviškų obuolių dalis, kuri skinama iš 3100 ha lietuviškų sodų, keliauja kaip valgomi desertiniai obuoliai, kurie parduodami neperdirbti, iš likusių 30-40% derliaus spaudžiamos obuolių sultys. Bėda tame, kad surinkus skirtingų obuolių veislių krituolius galima pagaminti kokybiškas obuolių sultis, o galutinį skonio rezultatą pakoreguoti saldiklių pagalba. Sidro gamybai tai nėra tinkama – nebus užtikrintas nuoseklus sidro skonis. Sidrui reikia kokybiškų, geriausia – skintų obuolių ir tik tam tikrų veislių, kurių žaliavos tiekimas turi būti užtikrintas. Šiuo metu to nėra.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad „Anykščių vynas“ skelbiasi, jog jie pirmieji ir iki šiol vieninteliai gamina tikrą lietuviškų obuolių sidrą. Tačiau pažvelgus į produkciją paaiškėja – tai tėra skambus pavadinimas. Nebūna braškinio arba ananasinio sidro. Ir ananasai Lietuvoje neauga. Taigi.

Obuolių supirkimo kaina yra žema: priklausomai nuo metų ir derlingumo didieji obuolių supirkėjai priima žaliavą, mokėdami nuo kelių iki keliolikos centų už kilogramą. Beje, perkant kokybišką, specialiai surinktą žaliavą už tiek jos supirkti nepavyks – ūkininkams tiesiog neapsimokės už tiek auginti obuolius. Tačiau net vertinant tuos keliolika centų jau konstatuojama, kad žaliava yra per brangi ir galutinis produktas bus nepelningas. Reikia investuoti į obuolių perdirbimo įrangą, kuri dirbs tik kartą per metus, kuomet skinamas derlius. Sidrą reiks fermentuoti ir brandinti – tai užtrunka laiko. Dar prisidės visi mokesčiai: akcizas, PVM ir kt. O ir naujo produkto įvedimas į rinką kainuoja. Ir vėl gaunasi uždaras ratas: o juk tradicijų tai nėra. Eksporto galimybių niekas nenagrinėjo, o vietinėje rinkoje klasikinio sidro paklausa maža, ir nors ji kasmet auga, tačiau – dar per maža.

Masiškumas, nuolatinė gamyba, pastovumas – štai ko siekia didieji gamintojai. Net jeigu būtų įrodyta, kad finale iš sidro gautas pelnas sudarytų ~100.000EUR, didieji gamintojai to nesiimtų. Jų versle tai pernelyg smulkus projektas su nestabiliais kintamaisiais. Geriau, pavyzdžiui, virti alų: žaliavos tiekimas nuolatinis, ta pati įranga per metus gali išvirti, subrandinti ir pateikti rinkai nuo keliolikos iki kelių dešimčių gamybos ciklų. Tai valdoma, patikima ir aišku. O su sidru taip nėra.

Mažiesiems gamintojams, arba – naujoms besikuriančioms įmonėms tai irgi nėra patrauklu. Investicijos į gamybą būtų didelės, o ar rinka priims galutinį produktą – nėra aišku. Jeigu 100.000EUR nuostolis didiesiems gamintojams gali būti nežymus, tai mažiesiems toks nuostolis gali baigtis bankrotu.

Štai tokia paradoksali situacija: šalis idealiai tinka obelų auginimui ir sidro gamybai, tačiau sidro nėra ir vargu ar artimiausiu metu bus. Nes šalis maža ir tradicijų nėra. Auginti obelis yra visos sąlygos – mes tai mokame, mylime ir mielai jas augintume. Tačiau žaliavos perdirbimas nėra išvystytas. Maža to – tradicijų atsiradimui ženkliai koją kiša arši valstybinės politikos kova su alkoholiu. Kaimyninėje Latvijoje įteisintas naminio vyno pardavimas ir jie mus dešimtmečiais lenkia šioje srityje. Toks įteisinimas galėtų sukurti precendentą nuosekliai atsirasti nedidelėms sidro gamybos įmonėms, kuriose sezoniškai darbuotųsi keli žmonės.

Liūdna. Liūdna, kad teoriškai galėtumėm, o praktiškai – niekas nejuda iš mirties taško. Sukamės uždarame rate: nėra tradicijų -> nėra sidro -> nes nėra paklausos.

O teorinė verslo niša yra didelė ir leidžia išvengti sezoniškumo. Iš vieno hektaro obelų sodo esant geriems metams pagaminama iki 10.000 butelių klasikinio sidro. Šiuo metu importuojamo klasikinio sidro kaina parduotuvėje svyruoja apie 10Lt. Vadinasi teorinės pajamos rinkos verte iš vieno hektaro būtų iki 100.000Lt. Be to, tarp obelų būtų galima tendencingai žemę užsėti žydinčių laukinių pievų žolių mišiniais ir tame pačiame obelų sodo ūkyje užsiimti pramonine bitininkyste. Tai leistų apsisaugoti nuo pramečiavimo, mažiau derlingų metų ir pan. Registruojant tokį ūkį galima gauti ES paramą ir kaip sodininkui ir kaip bitininkui vienu metu. Tai taip pat nemaža parama. Tik štai parduot – nevalia…

Norisi tikėti, kad ilgainiui ši situacija pasikeis. Kad bus ūkiai, kokių nemaža Vokietijos, Prancūzijos ar Ispanijos kraštuose, kur nedideli ūkeliai gamina ir prekiauja ne žaliava, o jau galutiniais produktais. Čia tokie ūkiai galėtų vienu metu siūlyti obuolių, kriaušių sultis, medų, o esant galimybei – tradiciniu būdu pagaminto sidro. Gal, kada nors. Deja šiuo metu nėra net požymių, kad tokia vizija taptų realybe.