Porteris – tamsios spalvos viršutinės fermentacijos alaus rūšis, iki XX a. I pusės paplitusi Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Iš porterio yra kilusios alaus rūšys stautas (populiari Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje; iš pradžių šį rūšis vadinta Stout porter ‘stiprusis porteris’) ir Baltijos porteris (gaminamas Baltijos jūros šalyse, tarp jų ir Lietuvoje). Pasak legendos, porteris (angl. porter ‘nešikas’) taip vadinamas todėl, kad XVIII amžiuje ši alaus rūšis buvo itin populiari tarp Londono uosto ir gatvių nešikų. Šaltinis: Vikipedija.

Išties – porteris yra stauto tėvas. Tai senoji Anglijos alaus rūšis. Mums įprasta, kad porteris yra nuo tamsios vario iki tamsiai rudos, bet ne juodos spalvos. Tačiau porteris ne visada buvo tamsus.

Anglijos pietuose, tarp Plymouth ir Southampton yra nedidelis Dorchester miestelis. Šiuo metu jis nėra išskirtinis, jame gyvena vos 12000 gyventojų. Tačiau 18 – 19 amžiuje jis buvo įdomus savitais aludarystės niuansais.

Kadangi aplink tvyrančiose žemėse gausu klinčių, todėl geležingas vanduo, perbėgęs per šias klintis, buvo gana kietas. Tai sąlygojo specifinę fermentaciją: ji buvo labai lėta ir įpusėjus šiam procesui alus buvo perpilamas į statines, kur fermentacija lėtai trukdavo toliau. Beje, statinės buvo saugomos klinčių kloduose iškastuose rūsiuose. Rūsiai pasižymėjo labai tolygia temperatūra apskritus metus ir sausu patalpų oru. Ši specifika leido išgarsėti specifiškam, gana stipriam ir gausiai apyniuotam, Dorčesterio eliui, kurio fermentavimo temperatūra buvo ~15C, o alus statinėse galėjo išbūti ne vienerius metus.

The Dorchester beer, which is so much admired, is for the most part brewed of chalky water, which is almost everywhere in that county and as the soil is generally chalk, the cellars, being dug in that dry soil, contribute to the good keeping of their drink, it being of a close texture and of a drying quality, so as to dissipate damps; for damp cellars, we find by experience, are injurious to the keeping of liquors as well as destructive to the casks. A constant temperature air digests and softens malt liquors, so that they taste quite smooth on the palate; but in cellars which are unequal, by letting in heats and colds, the liquor is subject to grow stale and sharp. For this reason, it is that liquor brewed for long voyages at sea, should be perfectly ripe and fine before it be exported; for when it has had sufficient time to digest in the cask, and is racked from the bottom or lee, it will bear carriage without injury.

Pagrindinės sudedamosios Dorčesterio elio dalys buvo nuo vien šviesiojo salyklo iki 1/3 šviesiojo ir 2/3 gintarinio salyklų. Porteris tuo metu Anglijoje buvo labai populiarus, bet ir čia Dorčesterio aludariai pasižymėjo: jie virė alų, kuris buvo vadinamas „Baltuoju porteriu“.

 

 

 

Ir nors šis alus jau pamirštas, tačiau įdomu tai, kad tuo metu šis alus buvo gana garsus ir net tuometiniai alaus kritikai jį gyrė savo įrašuose kaip išskirtinį ir vertą išskirtinio dėmesio.

Well, there is no nation that drinks so hoggishly as the English. What passes for wine among us, is not the juice of the grape. It is an adulterous mixture, brewed up of nauseous ingredients, by dunces, who are bunglers in the art of poison-making; and yet we, and our forefathers, are and have been poisoned by this cursed drench, without taste or flavour — The only genuine and wholesome beveridge in England, is London porter, and Dorchester table-beer; but as for your ale and your gin, your cyder and your perry, and all the trashy family of made wines, I detest them as infernal compositions, contrived for the destruction of the human species — But what have I to do with the human species? – Tobias Smollet raštų citata.

Kodėl visa tai rašau? Šių dienų crafteriai išradinėja alų iš naujo. Baltasis porteris nėra išimtis ir pristatomas kaip išskirtinė naujiena. Deja, kaip sako klasikai, viskas kas atrodo nauja tėra pamiršta sena 😉