Gana žymus apie alų rašantis žurnalas „Draft“, save pristatantis kaip „taps into the freshest flavors, unique experiences and emerging trends in beer, plus food, travel and leisure for a 360-degree view of the modern drinker’s lifestyle“ publikavo apžvalgą, kurios pagrindinė mintis yra „doleris stiprus – euras pigus, varom gerti alaus į Europą!“.

Šiame straipsnyje yra dvi įdomios naujienos. Viena – gera: tarp tokių šalių kaip Belgija ar Čekija paminėta ir Lietuva.

Bloga žinia yra tai, kad atvykstantiems čia alaus turistams rekomendacijos yra, švelniai tariant, skystokos:

Lithuania. For the bucket list: One beer family that has yet to make waves internationally — but it seems inevitable, right? — are kaimiškas alus, Lithuania’s homebrewed village beers. What they might lack in consistency they make up for in terroir — often using, so the story goes, local grains and yeast borrowed from the neighbors. One place to try them is Kaimiško Alaus Baras Šnekutis, a rustic cottage-like pub just outside Vilnius. Half-liters from local micros go for €2 each. I can’t vouch for any of it, but it sounds fascinating.

Galima teoriškai manyti, kad autorius yra neišprusęs ir mažai ką žino. Tačiau kita vertus – o ką mes (lietuviai) darome, kad apie mus žinotų pasaulis?

Taip, mes turime kuo didžiuotis ir tikrai negėda atvykėliams pasiūlyti lietuviško alaus, kurio pasiūla ir kokybinis progresas žengia septynmyliais žingsniais. Tačiau mes galime būti (tik) patys sau faini ir (toliau) lindėti „lithu-fucking-where?“ užkampyje pasaulio turistų akyse.

Na, Lietuvos crafteriai, drafteriai ir dūsautojai dėl besitraukiančios alaus rinkos – o ką padarėte, kad gandas apie lietuvišką alų pasklistų po pasaulį?  Ką ta linkme veikia gildijos, mados, ministerijos ir ar nepraleidome progos už tų pačių EU fondų lėšas pasireklamuoti plačiau, nei baro „Guolis“ aplinkinių kaimų ribų?

Nezyziu ir nepriekaištauju. Bet signalas vertas dėmesio. Gal pagalvokite apie tai?