Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G.Vilko gatvės stūkso 2 hektarų ploto teritorija su pastatais – vaiduokliais, menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Tai – „Tauro alaus“ alaus gamyklos likučiai, dar žinomo kaip buvusio AB „Vilniaus Tauras“ ar mažai kam žinomo akcinės bendrovės „Šopenas“ bravoras.

O šio pastato istorija prasideda XIXa. 7-ąjame dešimtmetyje. Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. 7-tąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų – Nikolajus Čiaginas – interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje. Tai buvo Abelio Soloveičiko ir Isero Bero Volfo Lukiškėse įkurta alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1897 m. gamyklą įsigijo Morduchas Ovsiejus Epšteinas ir sujungė ją su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla. 1897 m. kovo 28 d. Epšteinas įkūrė Vilniaus alaus darymo akcinę bendrovę „Šopen“. Pradinis bendrovės kapitalas – 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo vienas didesnių bravorų Vakarų Rusijos imperijoje. 1914 m. per metus pagamindavo 300 tūkst. kibirų (vienas kibiras – 12,99 litro). Bravoro alus pristatytas tarptautinėse parodose Čikagoje (1898 m.), Paryžiuje (1904 m., apdovanotas Grand Prix ir aukso medaliu), Sankt Peterburge (1909 m.), Odesoje (1910 m.).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui alaus gamyba buvo nutraukta, įrenginiai demontuoti. Gamyba atkurta tik 1921 m. 1935 m. rudenį bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais Iljos E. Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti Lipskio alaus ir spirito gamyklą, prižadėję išmokėti kompensaciją. Tokiu būdu 4-to XX a. dešimtmečio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.

Antrojo pasaulinio karo metu gamykla mažai nukentėjo. Tarybų valdžia gamyklą nacionalizavo. Vėliau, prijungus jungtinę vaisvandenių fabrikų įmonę „Šaltinis“, alaus darykla tapo alaus ir mineralinio vandens kombinatu „Tauras“. 6-ame XX a. dešimtmetyje kombinatas pervadintas alaus darykla „Tauras“. 7-ame to paties amžiaus dešimtmetyje baigta dešimt metų trukusi plėtra, mechanizacija ir renovacija, leidusi pasiekti 18,5 mln. litrų per metus alaus produkciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kombinatas tapo Vilniaus valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone „Tauras“, kiek vėliau – akcine bendrove „Vilniaus Tauras“, o dešimtmečiui baigiantis, „Vilniaus Tauro“ kontrolinį akcijų paketą nupirko danų koncernas „Danish Brewery Group“. XXI a. pirmajame dešimtmetyje gamyba iš Vilniaus perkelta į Panevėžį (Kalnapilio – Tauro alaus darykla).

(Šaltinis – Wikipedija).

Dar prieš penketą metų ant bravoro vartų kabėjo skelbimas apie naujojo detaliojo plano pristatymus visuomenei ir būsimą šios teritorijos rekonstrukciją. Vėliau, prasidėjus ekonominei krizei, visi judesiai nurimo, pasklido gandas, kad objektas perleistas kitam NT vystytojui ir viskas nurimo. Dabar šis pastatas stovi liūdnas ir tuščias, jį lanko tik vienas sargas ir jam kartais kompaniją palaikantis, prie vartų automobilyje snaudžiantis apsaugos tarnybos darbuotojas.

Pasidairykime, kaip šis garsus bravoras atrodo dabar.

Prie vartų pasitinka tebekabanti transporto judėjimo schema, bylojanti apie kadaise vykusią gamybą ir pastatų paskirtį:

schema

 

 

Buvęs grūdų priėmimo sandėlis su jam priklausančiu bokštu yra vienas iš seniausių išlikusių pastatų:

grudu-sandelisAnt vieno iš bokštų tebėra vėtrungė, kurioje galima įžiūrėti bravoro statybos metus:

bokstas

Dar vienas to paties pastato fagmentas. Būklė apverktina. O juk šis pastatas 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bet kam tai rūpi?

fragmentas

 

Vėlesniais laikais statyto administracinio pastato fragmentas:

administracinis

 

Buvusio centrinio sandėlio fasadas:

sandelis

 

Jeigu tikėt schema, tai šie pastatai yra buvusi kompresorinė ir saladino (alui gaminti panaudotų miežių liekanos po fermentacijos) bunkeris:

saladinos-bunkeris

 

Sargo besilankydamas aš nesutikau. Todėl į pastatų vidų be leidimo brautis nenorėjau. O juk ten gana įdomu – čia tebėra senieji požeminiai rūsiai ir tuneliai, kurie buvo naudojami alaus gamybos metu. Gal kada kitą kart, kai užtiksiu sargą ir jis bus gerai nusiteikęs. Gal pavyks nusileisti į rūsius ir apžiūrėti patalpas iš vidaus.

Štai taip liūdnai atrodo mūsų šalies aludarystės istorijos dalis. Tai vokiečiai ar belgai giriasi, kad bravore alus verdamas jau ne vieną amžių. Pas mus šios tradicijos nėra ir nepanašu, kad tai kam rūpėtų. Iš sovietinių gamyklų kuriami loftai. O garsus buvęs bravoras sostinės centre su istoriniais pastatais laukia savo liūdnos baigties ir naųjų, vaizdą už milijoną atveriančių, statybų pradžios.

panorama

 

Papildymas (2015-06-02). Žiniasklaidoje pasirodė daugiau informacijos apie būsimą šio komplekso paskirtį.

Straipsnis su vizualizacijomis: www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/sostines-centrui-paruostas-naujas-kvartalas.d?id=68067466

Akivaizdu, kad su aludaryste čia nieko bendro nebus ir ateityje.