Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

DSC_3833

 

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

DSC_3835

 

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

DSC_3837

 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

DSC_3840-2

 

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

DSC_3839

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

DSC_3843

 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

DSC_3847

 

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

DSC_3850

 

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…