Žiūrėkite ką radau!

2016 metų pradžioje sėdau aprašyti 2015 metų alaus įvykius, bet dėl įvairiausių priežasčių, aprašymo neužbaigiau. Tačiau vakar nusprendžiau parašyti naują įrašą, skirtą namų aludarių bendradarbiams. Žiūriu – nepaskelbtas įrašas. Perskaičiau ir supratau, kaip toli per tuos keturis metus nuėjo lietuviškojo crafto gamintojai. Atrodo kad ne apie 2015, o 1985 metus rašiau.  Ar sugebėtumėte išvardinti 2019 metų crafto naujienas? Jeigu galite – rašyti čia turėtumėte Jūs, o ne aš.  Beje, aš rimtai. Jeigu turite ką pasakyti apie alų, brūkštelėkite man. El.pašto adresas gytis alusalus lt. (Parašyčiau normaliai, bet spameriai dėžutę per savaitę užkiš taip, kad jūsų laiškas nebetilps.)

Vienžo, skaitykite. Pabaigos nėra, turėjau parašyti apie pramoninį alų, bet neprisiruošiau. Bet atsimenu pagrindinį dalyką, kurį norėjau parašyti. Kadangi savo alaus nebeturėjau, pradėjau ragauti įvairiausią alų. Galiausiai pasirinkau ir savo favoritą, kuriuo tapo Kalnapilio „Original“. Craftą pirkau, bet nedaug, nes lietuviško crafto reikėjo specialiai važiuoti, grįždamas iš darbo skardinės savo prekybcentryje nenusipirksi.

***

Momento struktūra 2015 metais susiklostė taip, kad galėjau skirti mažiau laiko alui, alaus renginiams ir šiam blogui. Bet tai nereiškia, kad aš neragavau alaus, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau apie alaus sceną Lietuvoje. Šiame įraše ir aprašysiu tai, ką mačiau, girdėjau ir ragavau.

Ar atsimenate laikus, kai alus turėjo būti „gyvas“, kad būtų laikomas geru? Kurie tai buvo metai – 2010 -ieji? 2015 metais, alus, kad būtų laikomas geru, turėjo būti „craft“. „Craftas“ yra naujasis gyvas. Bent jau taip manė daugelio bravorų rinkodarininkai.  Giliau nebekasiu, tik pasakysiu, kad geriausiai sekėsi „Raudonų plytų alaus dirbtuvėms“.

Crafty Plytos(skaityk Calsberg), buvo pirmasis non-craft bravoras, kuris pajuto naujus vėjus. Jie startavo pirmieji ir toli atsiplėšė nuo kitų savo luomo kolegų. Jų fone kitų non-craft bravorų „craftas“ atrodo blankiai. „Plytos“ net sulaukė savų plagijuotojų, kurių epic fail’as yra labiausiai apgailėtinas 2015 metų alaus įvykis.

Atskiro paminėjimo vertas Plytų 2015 metais pristatytas „Uosto naujokas“. Alaus atsiradimo istorija žinoma ir jos čia nekartosiu. Šį alų ragavau kelis kartus skirtingose vietose ir jis visada buvo puikus.  Rekomenduoju ir jums.

Dundulis 2015 metais tęsė savo dominavimą tarp tikrųjų craft aludarių. Beveik kiekvieną praėjusių metų mėnesį bravoras pristatė po naują alų. Ne visus ragavau, bet iš ragautų atskirai paminėčiau „Kurko ruginį elį“. Patiko ir „Cyrulis Pils“.

Jeigu turiu galimybę rinktis, renkuosi barą, kuris turi „Dundulio“ alaus. Esu girdėjęs, kad ne visuose baruose deramai rūpinasi ten pateikiamos Dundulio produkcijos kokybe. Bet aš visada gaudavau kokybišką, nesugedusį alų tiek „iš krano“, tiek ir buteliuose. Ačiū Dunduliui už jų alų ir skelbiu jį geriausiu 2015 metų Lietuvos bravoru.

2015 metų naujoku, be mažiausios abejonės, skelbiu „Sakiškių alų“.  Jeigu teisingai suskaičiavau, nuo starto gegužės mėnesį jie išleido 9 alaus rūšis. Jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi paragauti kiekvieną naują jų alų.

Dar paminėčiau dvi IPAs – „Klausučių IPA“ bei „Green monster“ – ir tai būtų visas Lietuvos tikrasis craftas 2015 metų pabaigai.

Žinau, kad 2016 metais mes tikrai išgirsime apie dar bent du kraftinius bravorus. Kauniečiai, kiek skaičiau, jau išvirė savo pirmąjį alų, o tarp Vilniaus ir Trakų esantis brewpub’as žadėjo irgi pasirodyti. Mane labai džiugina antrojo planai „pilti ir į stiklą“ bei atsakymas į klausimą apie kainodarą:“sakykim taip – krikščioniška“. Tikiuosi nepražiopsoti abiejų debiutų.

2015 metų kovo mėnesį dirbtuvių, kuriose virdavau savo alų, pastatą NT vystytojai perdirbo į naują ofisinį building’ą. Savo alaus gamyba nutrūko ir nuo vasaros pradžios turėjau pereiti prie išskirtinai pirktinio alaus.