Jubiliejinis žiemos alaus festivalis Žmogšala-10 šiais metais vyks vasario 11 d. LITEXPO parodų centre, 2-oje salėje. Festivalio pradžia 12:00, namų aludariai pradeda 13:00, tad patartina nevėluoti. Renginio pabaiga 21 val.

Festivalyje dalyvaus kraftinio alaus bravorai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Belgijos, Lenkijos, Vengrijos.

Džiugu, kad turėsime ir vieną tradicinio lietuviško alaus bravorą ir pačią aludarę Aldoną Udrienę, bus galima paragauti tikro lietuviško kaimiško alaus – nykstančio kulinarinio paveldo.

Vis plečiasi sidro asortimentas, šiemet bus net keli sidrininkai ir vienas naminio sidro gamintojas.

Festivalio naujiena – midus, bus proga paragauti rankų darbo gėrimo, kuris vyravo Lietuvoje iki išpopuliarėjant alui (iki XVI amžiaus).

Festivalio metu vyks du konkursai: „Geriausio žiemos alaus“ rinkimai ir geriausio namų aludario rinkimai. Abiejuose konkursuose balsuoja festivalio lankytojai.

Kadangi organizuoju namų aludarių kampelį, norisi papasakoti ir apie namuose darytą alų, kurio šiais metais bus galima paragauti. Šiemet „naminukai“ paruošė tikrai žiemišką programą: Baltijos porteris, Moliūginis, Altbier, IPA, English porter, Belgiškas tripel (brandintas statinėje), airiškas stautas, angliškas rudasis elis. Taip pat prie alaus naminukų šliejasi namuose sidrą darantis Lukas, kuris turės senų obuolių veislių tikro sauso sidro. Būtinai užsukite į antrą aukštą!

Festivalio svetainė: http://zmogsala.lt

Festivalio FB paskyra: https://www.facebook.com/zmogsala.beerfest

Iki greito pasimatymo!

Mielės svarbiausia, nes be mielių nėra alaus. Taigi, kas yra šis mažytis organizmas, kuris suteikia mums troškulį malšinančius gėrimus? Ir kurias iš jų geriausia naudoti? Šį klausimą mes uždavėme Mangrove Jack’s, kurie tarp kitų namų aludarystės medžiagų ir įrankių, siūlo ir mieles.

Taigi kas yra mielės?

Mangrove Jack’s:  Mielės yra vienaląsčiai organizmai, atsakingi už tai, kad jūsų misa taptų žymiai skanesniu, malonesniu. Nelendant pernelyg giliai į mokslą, mielės suvalgo misoje esančius cukrus – paversdamos juos etanolio, anglies dioksido ir skonio aromato junginiais. Per šį procesą jis daro įtaką ir sukuria skonį, alkoholį ir angliarūgštę.

Skirtingos mielių rūšys vadinamos „padermėmis“ ir kiekviena padermė suteiks šiek tiek skirtingų savybių jūsų gėrimui. Senais laikais gaminant alų mielių buvimas nebuvo suprantamas, o alaus gamyboje pirmiausia buvo naudojamos laukinės mielės, naudojant tai, kas buvo pasiekiama, tačiau rezultatas kiekvieną kartą buvo vis kitoks. Šiais laikais naudojami išgrynintos mielės, garantuojančios pastovų skonį kiekvieną kartą gaminant su jomis alų.

Mieles iš esmės galima suskirstyti į dvi šeimas – elio ir lagerio.

• Elio mielės fermentuojasi viršuje ir mėgsta šiltesnę temperatūrą. Mielės, kurios paprastai yra naudojamos eliams gaminti, yra Saccharomyces Cerevisiae, kurios gamina daugiau vaisių, aštrių ir žemiškų skonių, o alus yra tinkamas gerti anksčiau.
• Lager mielės yra Saccharomyces Cerevisiae žemutinės fermentacijos hibridai – mielės, vadinamos Saccharomyces Pastorianus. Lagerio mielės mėgsta šiek tiek vėsesnę aplinką ir gamina mažiau esterių, todėl alus turi švaresnį salyklo ir apynių skonį. Lageriai geriausi, kai yra brandinti keletą savaičių.

Sausos mielės ir skystos mielės

Mielės alui gaminti gali būti skystos ir sausos – abi turi tam tikrų privalumų ir trūkumų:

Skystos mielės

Privalumai

• Yra daugybė padermių – tai yra pagrindinis skystų mielių privalumas. Kai kurios mielės neišgyvena džiovinimo proceso, tuo tarpu bet kurią padermę galima surinkti ir kultivuoti skystu pavidalu.

Trūkumai

• Skystos mielės yra gerokai brangesnės, palyginti su sausomis mielėmis.
• Labai jautrios karščiui – jei temperatūra pasiekia aukštesnę nei 32 ° C (90 ° F) temperatūrą, jos gali žūti.
• Galiojimo laikas dažniausiai yra trumpesnis.
• Ląstelių skaičius gali būti skirtingas – būtinai patikrinkite pakuotę, kad žinotumėte, kiek reikia pridėti.

Sausos mielės

Privalumai

• Pigesnės už skystas mieles.
• Paprastai pakuotėje yra didesnis ląstelių skaičius nei skystose mielėse.
• Turi ilgesnį galiojimo laiką – iki 3 metų kambario temperatūroje.
• Labiau tolerantiškos temperatūrai, todėl tinkamos transportavimo sąlygos yra mažiau aktualios.

Trūkumai

• Mažesnis pasirinkimas.

Žvelgiant iš namų aludarystės perspektyvos, dėl sausų mielių patogumo, kainos ir patikimumo jos naudojamos ypač dažnai. Mangrove Jack’s atlieka didelį darbą, kad padidintų turimų sausų mielių asortimentą. Sausos mielės tapo neabejotinai geriausiu variantu tiems, kurie nedaro didelių partijų ir negamina pakankamai reguliariai, kad skystos mielės atsipirktų.

Vasario 20 dieną vyks jau aštuntoji „Žmogšala“. Ta proga uždaviau keletą klausimų vienai iš renginio organizatorių.

Alus alus: Laura, kas yra aštuntosios Žmogšalos organizatoriai?

Laura: Du pagrindiniai festivalio organizatoriai asociacija „Alaus brolija“ ir turizmo kompanija „Vilnius in love“, kurie suvienijo jėgas, kad alaus kultūra Lietuvos istorijoje netaptų tik įrašu istorijos vadovėliuose.

Alus alus: Ši Žmogšala jau aštuntoji. Kokia yra šio renginio istorija?

Laura: Nuo 2014 iki 2019 m. (6 metus iš eilės) Žmogšalą organizavo a.a. Vidmantas Laurinavičius, žinomas kaip Vidma Alutis. Visus tuos metus jis buvo vieninteliu organizatoriumi. Paskutiniųjų jo organizuotų Žmogšalų atsiliepimai bei vertinimai buvo įvairūs, ir kai atėjo laikas spręsti – pratęsti šią tradiciją ar tegu ji miršta kartu su jos sumanytoju, tai nebuvo lengva.
Apsispręsti TĘSTI festivalį labiausiai įtakojo tais metais atsiradęs alaus renginių vakuumas. Tačiau ne paskutinėje vietoje buvo ir draugų palaikymas bei pažadas visaip pagelbėti šiame vyriškame aludarių pasaulyje.
Ypač tai svarbu turint omeny, kad festivalio išlikimo klausimas iškilo 2019 m. rudenį dviem moteriškėm: aludarei RENATAI ir aludario žmonai LAURAI. Renata jau tuo metu buvo tapusi Alaus Brolijos seniūne, o aš sėkmingai vadovavau atvykstamojo turizmo kompanijai „Vilnius in love“.
Dėl Alaus Brolijos aišku – jų misija yra rūpintis alaus kultūra Lietuvoje. Tų pačių paskatų vedini, prisijungė žmonės iš visai kitos sferos –turizmo. Apie tai, kas sieja turizmą ir alų ir kodėl „Vilnius in love“ yra organizatorius, galima rasti pernai metų pristatyme (nuoroda čia: http://vilniusinlove.lt/kvieciame-i-zmogsala/).
Trumpai tariant, viskas susiklostė taip, kad alaus festivalio organizacija perėjo į moteriškas rankas. Gerai tai ar blogai? Pernai metų dalyvių ir lankytojų atsiliepimus galite rasti internete, o geriau – paklauskite patys asmeniškai, o šie metai – tai dar vienas iššūkis! Po jo galėsime pasidalinti nauja patirtimi dar kartą.

Alus alus: Kas yra Žmogšala? Kodėl atsirado ŽMOGŠALOS alaus festivalis?

Laura: Jau seniai pamiršome, kad ŽMOGŠALA – tai senovinis lietuviškas žodis reiškiantis „speigą“. Tačiau paskutinius 8 metus šis terminas mums asocijuojasi su žodžių junginiu „žiemos alaus festivalis“, nes būtent taip 2014 m buvo pavadinta šventė žiemos pabaigoje skirta alaus gurmanams!
Tai pirmasis ir, beje, ilgiausiai trunkantis alaus festivalis Lietuvoje, skirtas kraftiniam alui. Labai svarbu paminėti, kad tai nepriklausomas festivalis, t.y. už jo nugaros nesislepia didžiosios alaus daryklos ir holdingai.
Iki Žmogšalos susipažinti su kraftinio alaus gamintojais buvo galima tik užsienyje vykstančiuose renginiuose. Lietuvoje vykę alaus festivaliai buvo vieno ar kito alaus prekės ženklo reklama, arba labiau orientuoti į lietuviško kaimiško alaus pristatymą (jei prisiminti paskutines Pakruojo dvaro alaus šventes).
Dar įdomi detalė – pasirinktas netradicinis laikas alaus renginiui – žiema. Tai padaryta dėl įvairių priežasčių, tačiau pati pagrindinė – atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad alus žiemos sezonui galėtų ir turėtų būti kitoks. Šių metų žiema apdovanojo mus sniegu ir šalčiu, todėl apie šaltą alų tikriausiai daugumai net minčių nekyla. Tačiau kiek žmonių ant mūsų Lietuvėlės žino apie alų, kurį reikia gurkšnoti (specialiai nepasakėm „gerti“), nes jis sodrus, pilnas įvairiausių skonių ir prieskonių bei stiprokas. Tokio alaus negalima maukti kibirais – juo norisi ir reikia mėgautis. Beje, jis nėra pigus. Tai dar viena priežastis organizuoti festivalį, kad vienu metu būtų galimybė paragauti (padegustuoti) daug įvairių skonių nedideliais kiekiais ir tai nekainuotų ypatingai brangiai.
Pavyzdžiu gali būti vienas šių metų alus, kurio kaina rinkoje yra 8-10 eurų už 0,3 l. (!) buteliuką. Tačiau gyvai vykstančiame festivalyje jo būtų galima paragauti už 2 eurus (degustacinė norma 100 ml). Ta pati kainodara gausis ir šiais metais, jei pasinaudosite rekomendacija vieno bilieto turinį dalintis trise.

Alus alus: Žmogšalą vadinate alaus festivaliu. Kas tavo nuomone yra alaus festivalis?

Laura: Šiuolaikiniai alaus festivaliai – tai labiau alaus paroda ar net tiksliau apibūdinant – mugė!
Degustacinių festivalių principas panašus visame pasaulyje, tik vienuose degustuojamo alaus kaina įeina į festivalio bilieto kainą, o kituose, tame tarpe ir Žmogšaloje, susimokama už įėjimą, o jau alus iš aludarių įsigyjamas atskirai. Šiuo atveju vartotojui lieka laisvė pačiam kontroliuoti ragaujamus kiekius. Žmogšaloje, kaip ir daugumoje festivalių, degustuojama iš mažesnės talpos firminių bokaliukų (stiklinaičių). Ragavimui tradiciškai įpilama 100 ml. alaus.
Kaip organizatoriai galime pasidžiaugti, kad pernai metais iš 700 lankytojų, tik 2 degustuotojai jau neprisiminė, kaip buvo draugų išvesti namo. Todėl baimintis, kad tai yra girtuokliavimo renginys, visiškai nėra pagrindo.
Visas smagumas yra ne tik naujų skonių atradimas, bet ir galimybė susitikti ir gyvai pakalbėti apie alų su pačiais aludariais, alaus žinovais ar šiaip filosofais apie alų. Čia užsimezga naujos draugystės, prasideda nauji projektai, prasiplečia akiratis.

Alus alus: Kaip vyks šių metų Žmogšala?

Laura: COVID19 pandemija iškreipė visą pramogų tvarką, tačiau mes – Žmogšalos organizatoriai – neiname lengviausiu keliu! Patikėkite, lengviausia yra nieko nedaryti
Pernai 7-tasis festivalis praslydo kaip per rakto skylutę dar prieš paskelbiant karantiną. Tačiau šiemet data pakliūva į patį antrosios karantino bangos piką, taigi kalbos apie susitikimą gyvai net negali būti. Tačiau per metus laiko daugelis renginių persikėlė į on-line platformą ir atsirado galimybė juos organizuoti nuotoliniu būdu. Tame tarpe, ir degustacijas.
Nuotolinė degustacija mus verčia kiek riboti dalyvių skaičių, kas ne visai atitinka festivalio dvasią. Nebūtų sudėtinga užduotis sukomplektuoti 10-20-100 vnt alaus dėžę su skirtingų aludarių produkcija. Kas tokį kiekį pirks ir kaip degustuos? Jau ne kartą vestų on-line degustacijų patirtis parodė, kad optimaliausias kiekis yra iki septynių alų.
Nuotolinėje degustacijoje nuspręsta eiti ne kiekybės, o kokybės keliu. Tačiau čia ir vėl susidurta su iššūkiu –dėl pandemijos nemažai aludarių rūpinosi, kaip išgyventi, o ne ką naujo sukurti. Todėl, kaip juokaujame, nėra SVAIGINANČIŲ naujienų, tačiau tikrai dėl to nebus prasčiau. Komplektuojant rinkinį laikėmės principo – per skonius atskleisti pačio festivalio esmę – žiemiško alaus koncepciją. Su kiekvienu dalyviu ir juos atstovaujančiu alumi galima susipažinti mūsų feisbuko paskyroje (@zmogsala.beerfest).
Žmogšalos bilietas yra dėžutė su 8 skirtingais alumis, firmine degustacine stikline ir visa informacija kaip prisijungti ir kaip vyks degustacija. Kodėl 8? Tai aišku, dėl to, kad tai 8-tasis festivalis Už kiekvienus metus po vieną skirtingą alų iš 8 skirtingų bravorų! Pirmenybė buvo teikiama lietuvių aludariams, todėl į 8-tuko kompaniją buvo priimtas tik vienas svečias iš užsienio, ir kas visai netikėta – iš Kroatijos! Ši galimybė atsirado tik todėl, kad Bear&Boar aludariai negalėjo pateikti festivaliui tinkamo alaus. Labai norėjome pristatyti jų šių metų naujieną – Kalėdinį alų, kuris būtų labai tikęs į bendrą komplektą, tačiau jis taip greitai išsiragavo, kad festivaliui jo tiesiog neliko!
Vienas iš pasirinkimų, beje, yra festivalio proginis! Tai pirmas kartas, kai Žmogšalos festivalis turi savo alų. O pirmas 100 butelių, kuriuos komplektuosime į festivalio dėžutę bus su aludario autografu ant etiketės.
Festivalio rinkinyje yra vienas limited edition alus, kurio iš viso likę apie 150 vnt butelių, iš kurių aludariai tik 100 vnt rezervavo festivaliui. Ką komplektuosim į 101 dėžutę? To paties aludario kitą panašios kategorijos alų. Deja, situacija yra tokia, ir pasiseks tiems, kas suskubs užsisakyti.
Skirtingai nuo standartinių degustacijų, mūsų festivalis turės on-line pratęsimą – after-party! Jo metu visi norintys galės jungtis į zoom susitikimą pasimatyti, pakalbėti. Šiam susitikimui yra paruoštas papildomas (tačiau neprivalomas) alaus rinkinukas su įvairiais užsienietiškais alumis.
Labai svarbu bilietą įsigyti gerokai iš anksto, kad spėtume jį pristatyti iki pačio renginio. Iš esmės bilietus platinsime tik iki vasario 15 d. Ir tai tikrai dar vienas didelis iššūkis mums kaip organizatoriams, nes patirtis rodo, kad visi apsisprendžia paskutinę minutę.
Festivalio pradžia 17:00 val. vasario 20 d. (šeštadienį). Šioje dalyje laukia 3 valandų degustacija YouTube kanalu. Prisijungimus gaus tik įsigiję bilietą. SVARBU: degustacinis rinkinys geriausiai tinka 3 asmenims (t.y. jei laikantis degustacinių tradicijų planuojate ragauti po 100 ml). Degustaciją ves du šaunūs alaus ekspertai, Alaus bibliotekos alaus guru – Tomas ir Joris. Degustacijos metu bus jungiamasi į tiesioginius pokalbius su alus sukūrusiais aludariais ar bravorų atstovais. Degustacijos metu bus galimybė tiesiogiai užduoti klausimus tiek vedėjams, tiek aludariams.
After-party prasidės 20:30 – praktiškai iš karto po pagrindinės degustacijos.

Alus alus: Pabaigai asmeninis klausimas – kokį alų mėgsti tu ir Renata?

Laura: Renatą galima drąsiai pavadinti „alaus skonių kolekcioniere“. Šiuo metu jos kolekcijoje virš 2000 paragautų skirtingų alų, tačiau jau kurį laiką į mėgstamiausių alų sąrašą patenka rūgštukai. Jaučiu, kad ir man tas gręsia :), nes Renatos pagamintas alus su rabarbarais arba svarainiais tiesiog varo iš proto (gerą prasme :). Bet kai jų nėra – visada pirmenybė IPA’i. Gal ir nelabai madinga dabar būti IPA stiliaus fane, tačiau tegu nors kur nors būna pastovumas! Užtenka to, kad visas mano gyvenimas pilnas nuolatinių ieškojimų ir avantiūrizmo. Tame tarpe ir Žmogšala per karantiną
O apibendrinant, net jei Renatai patinka rūgštukai, o man IPA, tai netrukdo mylėti ir kitų stilių bei sutarti tarpusavy

Alus alus: Ačiū už interviu ir sėkmės!

Laura: Iki susimatymo on-line!

Laura paminėjo 8 alus, kuriuos Žmogšaloje pristatys patys aludariai. Štai jų sąrašas (abėcėlės tvarka pagal bravoro pavadinimą):

„Žmogšala 8“ vasario 20 dieną, šeštadienį, nuo 17 val. on-line. Bilietą galite įsigyti organizatorių svetainėje, spauskite mygtuką „Paspausk mane“.

Nepriklausomas jau 8-tasis žiemos CRAFT alaus festivalis Vilniuje ŽMOGŠALA ir vėl suburs visus į tikrą alaus šventę.

Kaip skelbia organizatoriai, dėl susiklosčiusios padėties, šiais metais festivalis vyks on-line. 

On-line festivalio, kaip ir paprasto festivalio prasmė – paragauti, pabendrauti, sužinoti. Įsigydami specialaus degustacinį rinkinį kartu gausite prisijungimus prie on-line transliacijos ir nuotolinio susitikimo su aludariais ir draugais.

Visos naujienos FB paskyroje ZMOGSALA.BEERFEST, bilietų platinimas ZMOGSALA.LT.

KADA: 2021 m. vasario mėn. 20 d. (šeštadienis)

KUR: Internete

Programa: 

17.00 parsideda degustacijos transliacija YouTube kanalu. Degustacijos vedėjai Tomas ir Joris iš Alaus bibliotekos. Degustacijos metu bus jungiamasi pokalbiams su aludariais. 

20.30 pasijungimas į afterparty.

Junkitės ir tapkite alaus kultūros Lietuvoje dalimi!

Renginį organizuoja „Alaus Brolija“ ir „Vilnius In Love“.

Žiūrėkite ką radau!

2016 metų pradžioje sėdau aprašyti 2015 metų alaus įvykius, bet dėl įvairiausių priežasčių, aprašymo neužbaigiau. Tačiau vakar nusprendžiau parašyti naują įrašą, skirtą namų aludarių bendradarbiams. Žiūriu – nepaskelbtas įrašas. Perskaičiau ir supratau, kaip toli per tuos keturis metus nuėjo lietuviškojo crafto gamintojai. Atrodo kad ne apie 2015, o 1985 metus rašiau.  Ar sugebėtumėte išvardinti 2019 metų crafto naujienas? Jeigu galite – rašyti čia turėtumėte Jūs, o ne aš.  Beje, aš rimtai. Jeigu turite ką pasakyti apie alų, brūkštelėkite man. El.pašto adresas gytis alusalus lt. (Parašyčiau normaliai, bet spameriai dėžutę per savaitę užkiš taip, kad jūsų laiškas nebetilps.)

Vienžo, skaitykite. Pabaigos nėra, turėjau parašyti apie pramoninį alų, bet neprisiruošiau. Bet atsimenu pagrindinį dalyką, kurį norėjau parašyti. Kadangi savo alaus nebeturėjau, pradėjau ragauti įvairiausią alų. Galiausiai pasirinkau ir savo favoritą, kuriuo tapo Kalnapilio „Original“. Craftą pirkau, bet nedaug, nes lietuviško crafto reikėjo specialiai važiuoti, grįždamas iš darbo skardinės savo prekybcentryje nenusipirksi.

***

Momento struktūra 2015 metais susiklostė taip, kad galėjau skirti mažiau laiko alui, alaus renginiams ir šiam blogui. Bet tai nereiškia, kad aš neragavau alaus, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau apie alaus sceną Lietuvoje. Šiame įraše ir aprašysiu tai, ką mačiau, girdėjau ir ragavau.

Ar atsimenate laikus, kai alus turėjo būti „gyvas“, kad būtų laikomas geru? Kurie tai buvo metai – 2010 -ieji? 2015 metais, alus, kad būtų laikomas geru, turėjo būti „craft“. „Craftas“ yra naujasis gyvas. Bent jau taip manė daugelio bravorų rinkodarininkai.  Giliau nebekasiu, tik pasakysiu, kad geriausiai sekėsi „Raudonų plytų alaus dirbtuvėms“.

Crafty Plytos(skaityk Calsberg), buvo pirmasis non-craft bravoras, kuris pajuto naujus vėjus. Jie startavo pirmieji ir toli atsiplėšė nuo kitų savo luomo kolegų. Jų fone kitų non-craft bravorų „craftas“ atrodo blankiai. „Plytos“ net sulaukė savų plagijuotojų, kurių epic fail’as yra labiausiai apgailėtinas 2015 metų alaus įvykis.

Atskiro paminėjimo vertas Plytų 2015 metais pristatytas „Uosto naujokas“. Alaus atsiradimo istorija žinoma ir jos čia nekartosiu. Šį alų ragavau kelis kartus skirtingose vietose ir jis visada buvo puikus.  Rekomenduoju ir jums.

Dundulis 2015 metais tęsė savo dominavimą tarp tikrųjų craft aludarių. Beveik kiekvieną praėjusių metų mėnesį bravoras pristatė po naują alų. Ne visus ragavau, bet iš ragautų atskirai paminėčiau „Kurko ruginį elį“. Patiko ir „Cyrulis Pils“.

Jeigu turiu galimybę rinktis, renkuosi barą, kuris turi „Dundulio“ alaus. Esu girdėjęs, kad ne visuose baruose deramai rūpinasi ten pateikiamos Dundulio produkcijos kokybe. Bet aš visada gaudavau kokybišką, nesugedusį alų tiek „iš krano“, tiek ir buteliuose. Ačiū Dunduliui už jų alų ir skelbiu jį geriausiu 2015 metų Lietuvos bravoru.

2015 metų naujoku, be mažiausios abejonės, skelbiu „Sakiškių alų“.  Jeigu teisingai suskaičiavau, nuo starto gegužės mėnesį jie išleido 9 alaus rūšis. Jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi paragauti kiekvieną naują jų alų.

Dar paminėčiau dvi IPAs – „Klausučių IPA“ bei „Green monster“ – ir tai būtų visas Lietuvos tikrasis craftas 2015 metų pabaigai.

Žinau, kad 2016 metais mes tikrai išgirsime apie dar bent du kraftinius bravorus. Kauniečiai, kiek skaičiau, jau išvirė savo pirmąjį alų, o tarp Vilniaus ir Trakų esantis brewpub’as žadėjo irgi pasirodyti. Mane labai džiugina antrojo planai „pilti ir į stiklą“ bei atsakymas į klausimą apie kainodarą:“sakykim taip – krikščioniška“. Tikiuosi nepražiopsoti abiejų debiutų.

2015 metų kovo mėnesį dirbtuvių, kuriose virdavau savo alų, pastatą NT vystytojai perdirbo į naują ofisinį building’ą. Savo alaus gamyba nutrūko ir nuo vasaros pradžios turėjau pereiti prie išskirtinai pirktinio alaus.

Keisti dalykai dedasi lietuviškoje alaus rinkoje. Verčiasi viskas aukštyn kojomis, apie ką prieš kelis metus buvo sunku ir pagalvoti. Pamenu, apie didėjančius alaus akcizus kalbėjome kaip apie pasaulio pabaigą, o šiandien toks tuomet baisus dalykas atrodo kaip visai nekaltas ir logiškas reiškinys… Tad kas gi vyksta?

Didieji alaus rinkos žaidėjai skendi ryškioje depresijoje ir ieško deguonies kaukių išgyvenimui. Kai didžiausias gamintojas ima dešimtimis atleidinėti darbuotojus, prognozuodamas, kad alaus rinka ir pardavimai trauksis daugiau nei 20% – tai jau rimtas signalas, kad kažkas yra negerai. Ir kažką reikia keisti iš esmės. Kita vertus negali visą laiką, nuosekliai, metai iš metų virti tuos pačius eurolagerius ir tikėtis didėjančių pardavimų. Tai tas pats, kaip 20 metų kepti tuos pačius „Kijevo kotletus“ senoje fritiūrinėje ir stebėtis, kad lankytojų kiekvienais metais mažėja. O dar kai kito didelio bravoro vadovas pareiškia, kad alus, kaip kategorija, yra atgyvena – negali tikėtis, kad pardavimai didės. Visų pirma turi tikėti tuo, ką darai, o tik vėliau visa kita. Jei netiki ir kitus bandai tuo įtikinti – gerų rezultatų nesitikėk.

Ypač kai yra nauja valdžia, kuri daro viską, išskyrus tai, ką reikia daryti. Aš iki šiol naiviai maniau, kad sveikatos ministerija turėtų užsiimti užstrigusia sveikatos apsaugos reforma, emigruojančių gydytojų ir paslaugų teikimo problemų sprendimu. Pasirodo, kad ne. Profesionalų vyriausybės atstovai sveikatos apsaugai rūpinasi prekybos alkoholiu ir jo reklamos ribojimais. Sveikatos ministras pagrindine užduotimi laiko reklamos ribojimą, Karlai! Ir tai jau nekalbant apie tai, kad akcizų tvarka buvo eilinį kartą peržiūrėta ir aludariams eilinį kartą buvo įspirta į klyną. Degtindarių naudai.

Ir dar vienas, bet ne paskutinis momentas, yra alaus edukacijos ir vartojimo kultūros atskirtis didmiesčiuose ir regionuose. Ir ji tik didėja. Jeigu miestuose atsiranda išprusęs alaus gėrėjas, kuriam svarbus ne kiekis, o kokybė, tai provincijoje geriama gausiai ir kuo pigiau. Tai labai liūdina.

Aš kartais žiūriu į situaciją rinkoje kaip į košmarišką sapną, kuris tiek neįtikimas, kad net sapnuodamas jauti, kad sapnuoji. Tik štai bėda – pabusti nepavyksta. O tai reiškia, kad dar bent trejus metus turėsime šią neprognozuojamą verslui desperaciją, kuri žlugdys ne vien aludarius, bet ir jų remiamus renginius. Pradedant Kaziuko muge ir baigiant „Mėnuo juodaragis“ festivaliu.

Gerai yra tai, kad ne viskas yra amžina. Valdžia – irgi. Ir tai suteikia vilties. Rinkoje atsiranda nauji, tegul ir maži, bet įdomūs žaidėjai. Jie kuria savitą ir dėmesio vertą alų. Dar kito įdomaus alaus atvežama iš laisvesnių ir liberalesnių šalių. Net tuo metu, kai visi kalba apie alaus sektoriaus žlugimą randasi nauji bravorai.

„Aludarių taurės“ organizatoriai pakalbino renginio teisėjus, užduodami klausimą „Kokios tendencijos vyraus Lietuvos alaus scenoje artimiausiu metu“. Apibendrinant atsakymus aš juntu optimizmą ir prognozuojamą craft’o suklestėjimą. Naujų barų su nemeinstryminiu alumi randasi vienas po kito. Vyrauja optimistinė nuomonė, kad ir įdomaus alaus virėjų daugės.

Čia aš sau pamaniau – ar mūsų laukia amerikietiško craft’o revoliucijos scenarijus? Ko gero ne – mastai ne tie. Bet judame gera linkme. O ko reikėtų revoliucijai? Visų pirma pinigų. Naujas, kad ir nedidelis bravoras yra nemenka investicija. Su tūkstančiu – kitu nepasisuksi, tai ne koks hipsteriškas baras iš palečių. Amerikiečiams bepigu, ten gaji sutelktinio finansavimo, aka crowdfunding’o, tradicija. Lašas po lašo, kaip sako liaudis.

Ar toks modelis galėtų būti sėkmingas pas mus? Nutariau patikrinti ir ekspromtu apklausiau FB draugus, užduodamas paprastą klausimą „Jeigu paskelbčiau, kad ketinu sukurti alaus daryklą – ar investuotum į tai?“. Mano didžiulei nuostabai daugiau kaip pusė nedvejodami atsakė „taip“. Ir štai kame esmė – aš nesakiau, kad darysiu, nesakiau, kokios bus sąlygos ir investicijų dydis. Nesakiau ir nežadėjau nieko konkretaus. Man rūpėjo pats jausmas, žmonių nusiteikimas, emocija. Ir buvo aišku, kad dauguma apklaustųjų į būsimą naują alaus daryklą žiūri pozityviai.  Tai patvirtina tvyrančias nuotaikas ir suteikia vilties, kad anksčiau ar vėliau naujų bravorų, o kartu su jais – ir naujo, įdomaus alaus bus. Tai – guodžia.

O ką daryti, kol bravorų dar nėra, o įdomaus alaus norisi jau dabar? Pabandykite išsivirti alaus patys. O gal patiks? O gal taip įtrauks, kad jūs patikėsite aludarystės idėja ir kviesite mane investuoti į būsimą alaus daryklą?

Nedrąsu, nežinia nuo ko pradėt ir iš kurios pusės samtį paimt? Ir čia aš jums turiu patarimą. Jau šį savaitgalį vyks „Aludarių taurė 2017„. Ateik sekmadienį, balandžio 30d. nuo 13val. į „Beerhouse“, Vokiečių g. 24, Vilnius – ten bus susirinkę ir nekantriai lauks taurės rezultatų didelis būrys namų aludarių. Ateik, susipažink, pabendrauk ir klausk – o tada tik spėk klausytis. Aludariai žmonės šnekūs ir mielai dalinasi savo patirtimi. Paaiškins ir nuo ko pradėt ir kaip tai daryt. Daugiau informacijos apie renginį yra čia. Drąsiau, aktyviau – tikrai sulauksi palaikymo ir gausi norimų žinių apie aludarystę.

]]> https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/ https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/#comments Fri, 04 Dec 2015 08:20:57 +0000 http://alusalus.lt/?p=4950

Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Šis įrašas, ko gero, bus trumpiausias šiame degustacijų žurnale. Vakar buvau „Alaus bibliotekoje„,  mat norėjau paragauti „Sakiškių alaus„, o medžiokle užsiimti tingėjau.

„Alaus biblioteka“ man tiko todėl, kad čia galima rasti visą „Sakiškių alaus“ produkciją, o ir šiaip vieta padori ir maloni aplankyti.

Paragavau butelinį Saisoną ir Witbierą, iš kranų tekančius APA ir stautą. O įrašas trumpas todėl, kad nėra prasmės daugžodžiauti: alus yra labai geras. Apie jį nereikia kalbėti, jį reikia gerti, mėgautis ir gyvai aptarinėti kartu su bičiuliais.

Vienintelis šio alaus trūkumas – kaina. Mano galva €3,50 už 0,33l buteliuką yra daugiau nei nemažai. Kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna. Tegul alaus mėgėjai, balsuodami savo piniginėmis, nutaria ar šis alus brangus, ar kaina tiesiog atitinka jo vertę.

Penktadienis – eikit po darbų ragauti „Sakiškių alaus“ ir padūsauti, kad tik rugpjūtį prasidėjusi vasara beveik baigėsi.

P.S. jei kam įdomu – „Alaus bibliotekoje“ taip pat gerai, kaip ir praėjusio apsilankymo metu.

„Švyturys“ tęsia tradicijas ir vėl kviečia visus aludarius ir alaus gerbėjus kartu švęsti „Aludarių dieną„.

Oficiali renginio svetainė: facebook.com/events/380886935436211/

Tiems, kas nenaudojat FB:

Liepos 18 dieną kviečiame į mūsų Švyturio daryklą paminėti Aludarių dienos kartu.

#Aludariudiena – tai diena, kurioje privaloma atrasti ką nors nauja!

Maisto atradimai:
Meat Lovers Pub | Jurgis ir Drakonas | Kaštonas/ChestNut | VOYAGER | tapas.lt | Crooked Nose & Coffee Stories | Kūno kultūra ir kiti!

Daryklos atradimai:
Alaus degustacijos | Ekskursijos po daryklą | Daugiau nei 10 rūšių alaus

Muzikos atradimai:
13:00 – 14:00 ARBATA
14:10 – 15:40 Markas Palubenka
15:50 – 17:20 Deeper Upper
17:30 – 19:00 Colours of Bubbles
19:10 – 20:40 Biplan
20:50 – 22:00 LEON SOMOV & JAZZU
22:10 – 23:40 jama&W
23:50 – 01:00 ba.

Renginys – nemokamas.
Asmenys iki 18 metų įleidžiami tik su tėvais.

Aš buvau prieš metus. Buvo labai smagus ir įdomus renginys. Labai gali būti, kad ir šiemet ten nebus liūdna irba nuobodu.
Būsite šeštadienį Klaipėdoje – užsukite į „Švyturio“ alaus daryklą.

——————

Organizuojate ar planuojate su alumi susijusį renginį?
Praneškite apie jį mums ir mes pasistengsime, kad apie būsimą renginį sužinotų dar daugiau alaus gerbėjų.

Lietuviška vasara jau įpusėjo. Pasipylė pirmosios sodo, daržo ir miško gėrybės – metas virti sezoninį alų!

Išties, sezoninis alus yra kiek kitoks, savitas, ryškus ir nepabodęs. Klasikinio alaus prisivirsime šaltuoju metų laiku. O dabar, belaukiant jauno derliaus alaus, galim virti sezoninį alų su uogomis, vaisiais ir žolelėmis bei prieskoniais. Juk viskas šviežia, kvepia, varva sultimis – alsuoja vasara. Kelios idėjos kokį alų galima išsivirti tiesiog dabar.

Avietės

Avietės yra dėkinga uoga kvietiniam alui. Esu viręs kelias alaus versijas su šio augalo lapais, šakelėmis, šaldytomis uogomis. Žinoma, geriausias rezultatas – kai uogos šviežios.

Imkite klasikinį kvietinio alaus receptą (50% pilsner salyklo 50% kvietinio salyklo), šiek tiek apynių savo nuožiūra (svarbu, kad IBU neviršytų 15) ir virkite kaip įprasta. Avietes galite naudoti dviem būdais – arba dėti jas į virimo pabaigą arba į antrinę fermentaciją. Pirmu atveju alus turės aviečių spalvos ir aromato, tačiau skonyje dominuos pirminis alaus stilius. Antru atveju skonyje bus daugiau rūgštelės, avietinės išraiškos.

Mėgstate pikantiškumą? Likus 5min. virimo įdėkite į misą aitriosios paprikos ankštį, perdurtą kelis kartus peiliu. Gaminate kvietinę IPA? Tuomet aviečių uogas dėkite į antrinę fermentaciją, kartu su apyniais. Visi galimi variantai yra įdomūs.

Man labiausiai patikęs eksperimentas (23l alaus):

Alus gavosi ryškus, su dailia rožine puta. Man patiko summit apynių ir aviečių derinys.

Nemėgstate kvietinio alaus? Virkite šokoladinį stautą. Su šviežiomis avietėmis. Improvizuokite. Avietė tam labai dėkinga uoga.

Mėlynės

Su šia uoga nesu viręs alaus. Tačiau tikrai nuostabų alų yra išviręs bičiulis Artis. Štai nuoroda į jo receptą.

Beje, šis alus aludarių suvažiavimo „Guobalynas 2011“ eksperimentinio alaus kategorijoje I vieta ir absoliutus laimėtojas.
Geriausias 2011 metų nekomercinis alus. Dabar gera proga pakartoti šio recepto sėkmę.

Juodieji serbentai

Kas kvepia juodaisiais serbentais? Teisingai. IPA ir DIPA. Skinkite juoduosius serbentus, traiškykite ar permalkite su mėsmale. Skinkite ir lapus. Dėkite į virimo pabaigą, dėkite į antrinę fermentaciją.

Tegul jie savo ryškumu nudažo ne tik alaus aromatą, bet ir spalvą. Derinkite apynius ir stebinkite IPA gerbėjus savo alumi. Dar nevėlu, dar yra serbentų – naudokitės proga.

Vyšnios

Dar viena uoga, kurią taip madinga naudoti alaus gamyboje. Apie Kriek’ą jau kalbėjom. Tačiau yra ir kitas vyšnių panaudojimo būdas – tai Saison alus.

Vėl gi, egzistuoja keli vyšnių panaudojimo būdai. Jeigu dėti jas į virimo pabaigą, tuomet jos dezinfekuosis ir paliks tik dalį savo aromato ir skonio. Tačiau mane labiau sudomino dvigubos fermentacijos alus.

O idėja yra tokia: verdame klasikinį saisoną. Pvz. (23l alaus):

Fermentuojame iki pabaigos. Kai fermentacija baigsis – perpilame į kitą fermenterį ir sudedame vyšnias be kauliukų, su visomis jų sultimis. Prasidės antrinė fermentacija, o alus įgaus ne tik gaivios, saison alui būdingos, rūgštelės, tačiau ir laukinių mielių įtakos.

Tokį alų verta supilstyti į butelius ir brandinti bent pusmetį. Arba ir ilgiau. Pamatysite, rezultatas jus maloniai nustebins

Naudokitės vasaros teikiamais privalumais, nepraleiskite progos. Jeigu neturite savų uogų – nueikite į turgavietes. Apsižvalgykite, improvizuokite. Pagaukite vasarą ir užrakinkite ją butelyje. O po reikiamos brandos – atkimškite ir paleiskite tartum džiną. Tegul taip greit prabėganti vasara vėl sužiba savo prisiminimais taurėje.