Na vat būna dienų lyg tyčia – nesekasi, nors tu ką. Tokia diena ir vakar buvo.
Vakar viriau alų.
Prasidėjo viskas nuo to, kad tik pradėjus virti alų pastebėjau, kad nenusipirkau airiškos kerpenos.
Salinant sunkiai sekėsi „nulaikyti“ vienodą temperatūrą – trūksta įgūdžių, o dideli skysčio kiekiai yra labai inertiški t atžvilgiu, todėl rodos nieks nevyksta, o staiga, kad šokteli – vos spėji vėsint.
Besalinant nutariau sugudrauti ir salyklą sudėjau į maišelius – vat ištrauksiu ir košt nereikės. Aha, jo. Salinosi prastai, o dar vienas maišelis lietėsi su puodo dugnu ir pradegė kiaurai 🙁 Teko gramdyti ir šveisti puodo dugną.
O visko finale – verdant alus išbėgo. Nesugaudžiau putos, užsižiopsojau – abėgo 🙁 Ech… liūdesys…
Supyliau viską ir prieš beriant mieles pasimatavau. OG – 1030… Galutinai subjuro nuotaika ir nuėjau nelaimingas miegoti.
Tai va, pasiguodžiau.
Vienok, yra ir teigiamų dalykų prastuose. Išmoktos pamokos:
Teoriškai salinant galima naudoti ne maišelius, o didelį marliaus gabalą, įtiestą į puodą. Tada salinimui tinka ir puodas be kranelio: baigus salinti tiesiog ištraukiam merlių su visais salyklais ir galima virti. Tačiau tam, kad marlė nepridegtų prie dugno (čia su sąlyga, kai salinimas trunka ilgai ir reikia tikslių temperatūrų) – ant dugno reikia dėti kokią nors tarpinę. Kadangi turiu medinių beržo lystvelių – bandysiu daryt iš jų. Jei ne – bandysiu naudot groteles nuo mikrobangės. Jos apvalios ir iš nerūdijančio plieno 🙂
Kita išmokta pamoka – misos įaeravimas. Išvirus ir auatušinus alų jį reikia perpilti į fermentavimo indą. Rekomenduojama prieš beriant misą gerai įaeruoti, kad jis prisisotintų deguonimi ir mielės dirbtų efektyviau. Standartiniai patarimai pilti misą plona srovele iš aukštai arba uždengus dangtį gerai papurtyti indą nėra patogūs. Štai vakar atradau dar vieną būdą: virš fermenetavimo indo dedu dideli duršlioką, ant jo – dvigubą marliaus sluoksnį. Atvėsusią misą pilu su puslitriniu puodeliu. Telėdama per marlę ir duršlioką misą į indą teka plonomis degtuko srovelėms ir puikiai prisisotina deguonimi. Žaidimo šiek tiek yra, tačiau man tai pasirodė patogiau, nei purtyti indą ar pan. 🙂
Štai tokie pradinuko atradimai ir praradimai. Tikiuosi, kad su laiku bus daugiau patirties ir mažiau praradimų 🙂
Ekstraktą ne vėlu ir dabar pridėti. Mielės tau padėkos. Tik reikėtų pavirti bent 15 min. Pusvalandis dar geriau. Ir atšaldyti žinoma.
O šiaip, jeigu nori ir toliau all-grain’ą daryti, pirk didesnį puodą ir visą kitą įrangą. Vis tiek kažkada pirksi, tai geriau anksčiau. Bus daugiau patogesnių virimų. Ne dėl centų gi darai. Aš irgi iš pradžių skaičiavau, bet dabar turiu jau keturis kubilus, puodą 28 ltr, šaldymo spiralę ir t.t. Reikėjo iš karto viską pirkti, dabar taip galvoju.
OK, supratau 🙂 Dėkui už patarimus 🙂
O mažesnis nei numatyta OG gavosi manau dėl tekinimo proceso, jei salyklas buvo salinamas ir po to niekaip nepraplautas, tai ir gavosi mažai OG, nes neišsiplovė daug cukraus iš jo. Jei teisingai supratau aprašytą procesą. Jei neišeina niekaip pagerint tekinimo proceso, ir šiaip kartais, gerai turėti po ranka salyklo ekstrakto, kad pakelt OG. Bet kokiu atveju, alus gausis, tik silpnesnis, kas manau irgi nėra blogai 🙂
Dėkui. Praskaidrėjo nuotaika dėl būsimo rezultato – atsirado vilties 🙂
Nedidelis puodas. 10L. Ir be kraniuko. Todėl norėjau supaparastinti procesą – tikėjausi, kad nereikės papildomai košti tekinant (nes tekinti kaip ir negaliu, tenka pilti ir košti). Šiam alui salinti reikėjo 90min. o tiek laiko išlaikyti puodą šiltą – sunku. Pašildžiau. Pridegė. Et… 🙂
Dėl būtinybės įaeruoti – visai neseniai perskaičiau va čia http://www.savasalus.lt/images/mieles/lallemand_catalog.pdf, kad nebūtina aeruoti misą, kai naudojamos sausos mielės (bent jau Danstar), tame pdf paaiškinta – kodėl. Jei mielės naudojamos antrą kartą tada jau geriau aeruoti misą.
Bandau suvokti kokią tu įrangą naudoji. Puodas mažos talpos ar dar kažkas? Kodėl maišelyje salyklą laikei? Tiesiog bandei patobulinti procesą ar kažkokį apribojimą bandei apeiti? Taip pat pagal teoriją jeigu misoje yra laisvo deguonies, esterių prekursoriai (kažkokie acetatai, pamiršau pavdinimą) yra naudojami naujų mielių ląstelių sienelių „statyboje“. O tai reiškia, kad jie nenaudojami pačių esterių gamyboje. Taigi mažiau bananų bei gvazdikėlių kvapo ir skonio. Todėl galvoju, kad kvietiniam ar pvz belgiškam alui misos aeracija nėra labai taip jau būtina. Nebent mielės vos gyvos būtų.