Su liūdesiu turiu pripažinti, kad senasis paveldas Lietuvoje nyksta. Ne tik alaus – maisto taipogi. Nesu prieš pasaulinę virtuvę. Tačiau liūdna, kad mada tapusi užsienio virtuvė užmarštin gramzdina mūsų mamų ir močiučių receptus.
Kugelis – ne išimtis. Jau senai neragavau išties gero kugelio. Tai kažkokia beformė skysta masė, tai kietas kaip senas kepalas, tai beskonis, tai atsiduodantis senu tauku. O vat kad burnoje tirptų…
Šiandien kepiau kugelį. Pasidalinsiu savo patirtimi – gal kam pravers 😉
Taigi, gardžiam kugeliui reikės:
keliolikos bulvių – jei didesnės, užteks dvylikos, jei sulkesnės – reiks daugiau
didelio svogūno galvos
250ml pieno
žiupsnio druskos ir žiupsnelio maltų juodųjų pipirų
poros kiaušinių
valgomojo šaukšto su kaupu majonezo
rūkinių (apie juos – vėliau).
sviesto formai patepti.
Bulves nulupame ir sutarkuojame kartu su svogūnu. Geriausia kombaine – vargas ta rankinė tarka (dar menu laikus, kai paauglystėje nusitarkuodavau pirštų odą 🙂 ).
Užpilame karštu, beveik verdančiu pienu, išmaišome. Mušame kiaušinius, beriame druską, pipirus, majonezą ir vėl viską stropiai išmaišome.
Kepimo indą tepame sviestu – kad kugelis neprisviltų. Kepimo indas priklauso nuo asmeninio skonio – vieni mėgsta, kad indas būtų aukštas, tuomet kugelio pultos būna mažiau. Kiti – atvirkščiai – supila kugelį į kepimo skardą; kugelis būna penketo centimetrų storio su dideliu kiekiu apskrudusios plutos. Žodžiu kas kaip mėgsta. Mano a.a. močiutė kugelį kepdavo senovinėje skardoje (duonai kepti, kas buvęs kaime – žinos apie ką aš), išklotoje džiovintais kopūsto lapais… Mmmm…. :i)
Į riebalu išteptą kepimo indą pilame nestorą sluoksnį bulvių masės. Tada dedame rūkinius. Tinka dauguma rūkytų gaminių – smulkiai kapota šoninė, lašinukai, kiaulių ausys, pjaustytos juostelėmis ir pan. Svarbu, kad rūkyta būtų ne "stebuklingų lenkiškų miltelių" mirkinyje, o ant tikro, alksninio dūmo, pabaigai užmetus kadagio aromatui.
Kad patiktų ir žmonai (jai estetika ausų valgyt neleidžia) – dėjau rūkytus viščiukų sparnelius. Sparneliai pjaustomis taip: pirmoji (ploniausia dalis) išmetama, o likę dvi – atskiriamos viena nuo kitos ir dedamos šalia. Sudėjus vieną rūkinių sluoksnį pilame sluoksnį bulvių masės ir vėl dėliojame rūkinius. Viršų dailiai išlyginame bulvių mase. Rūkiniai neturi būti išlindę iš masės – sudegs kepdami ir apkartins patiekalą. O paslėpti masėje jie tiesiog išsitroškina.
Viskas. Šauname indą į orkaitę, kurios karštis +180C Kepame pusantros- dvi valandas. Ar kugelis iškepęs – tikriname mediniu pagaliuku. Jei įbedus ir ištraukus nesivelia ant pagaliuko, vadinasi – jau iškepė. Ištraukę dar leidžiam ~15min. kugeliui pailsėt – vistiek bus karštas iki negalėjimo 😉 Valgomas su grietine, grybų padažu su grietine arba spirgučių-svogūnų padažu su grietine.
Kugelis tirpsta burnoje. Visa šeima be išimties prašė pakartoti. Prie kugelio nuostabiai derėjo čekiškas lageris iš "Beer barrel".
Skanaus!
Kaimuky naudojam storą špižinį indą, Skaniausias kugelis su kiaulės koja. kepa apie 4-6 valandas.
Majonezą keisčiau kefyru ar rūgščiu pienu:) o geriausias kepimo indas yra špižinis arba molinis. nepalyginsi su teflonu ar skarda.
Kievienuose namuose – savi receptai. Aš tiesiog pasidalinau savuoju 🙂
Špižinis indas gėris. Ypač, jei kapama krosnyje. Pašovei – į pirtį. Po pirties būna tobulai iškepęs, o žarijos – užgesę. Bet… yra kaip yra.
Kepu stikle, elektrinėje orkaitėje 🙂
nors alų ir labai megstu prie kugelio man labiau tinka kefyras 🙂
Alus tiesiog buvo šį vakarą. O už kefyrą geriau rūgpienis 😉