Senokai apie maistą nerašiau. Apsileidau. Taisausi 🙂

Didžiulė alaus gerbėjų armija vienbalsiai sako, kad nuostabus(ausias) užkandis prie alaus – krevetės. Lietuvoje, žinoma, liūdesys. Šaldytas, pusiau ledu atskiestas produktas plastikiniame maišelyje kainuoja baisingus pinigus. Tačiau bent kartais verta pasilepinti krevetėmis.

Krevetes galima ruošti daugeliu būdų. Virti, kepti, troškinti ir t.t. Aš papasakosiu apie du gamybos būdus. Pirmasis – krevečių iešmelis. Besilankydamas lenkiškame IKEA filiale įsigijau nuostabią keptuvę. Joje pseudo-grilintus reikalus galima pasigaminti ir žiemą. Tai tokia stačiakampė, grublėtu dugnu keptuvė, kurioje kepama be jokių riebalų. Reikia tik kaitrios kaitlentės ir gero gartrauko 😉 Žinoma, dūmų kvapo nebus, bet… bus pseudo grilintas patiekalas. Taigi, išlukštentas karališkas krevetes maunu ant medinio iešmelio, sūdau, barstau maltais pipirais, šlakstau sojų padažu ir citrinų ar laimo sultimis, dedu į įkaitusią keptuvę ir „grilinu“. Svarbu – neperkeptų, kad netapų guminėmis. Dailiai apskremba, aromatingos, su rūgštele… Galima jau iškepusias papildomai apšlakstyti papildomai citrinų sultimis ir (ar) alyvuogių aliejumi. Gardu, kad net…

Neturintiems keptuvės grilinimui yra kitas krevečių paruošimo būdas.

Tai – graikiškas receptas, kurio pavadinimas tariamas garidės tiganitės.

Paruošimo būdas toks: nuplauname išlukštentas krevetes (uodegėlės lieka). Mikseryje, ar dubenyje su šluotele stropiai išmaišome pusę stiklinės miltų, stiklinę pieno, vieną kiaušinį, šaukštą alyvuogių aliejaus, žiupsnelį druskos, maltų pipirų ir žiupsnelį šafrano. Gauname skystą tyrelę. Puode arba keptuvėje aukštais kraštais įkaitiname aliejų. Krevetę imame už uodegėlės, mirkome plakinyje ir metame į aliejų. Verdame aliejuje, kol nepradeda patraukliai skrusti. Išimame ir nusausiname riebalus ant popierinio rankšluosčio.

Iškepusias krevetes dedame į dubenį, pateikiame su laimo skiltelėmis apšlakstymui.

Skanaus!