(Tema įrašui insipuorta po smagaus pakvatojimo ir nubrauktų juoko ašarų vakarykščiame VAK'e)

Visų pirma – kodėl name? Todėl, kad verdant alų (gyvenantiems) bute dėl to nekyla jokių problemų: skystas atliekas pilame į klozetą, kietas – metame į konteinerį ir istorija baigta. Gyvenantiems kaime ar sodyboje irgi didelių bėdų nėra – skystalus galima pilti į patvorį, salyklą su nukoštos misos likučiais galima iškratyti pakrūmėje toliau nuo trobos ir tai, niekam netrukdant, suirs bei gi bus grąžinta į gamtą. Gyvenant nuosavam name atsiranda tam tikra specifika – apie tai ir bus šis įrašas 🙂

Trumpas lyrinis nuokrypis: aš iš prigimties esu prieš vartojimą. Man smagu panaudoti nebereikalingus dalykus antrą kartą arba  – utilizuoti juos su nauda. Taip, kad nesikauptų savartynų kalnai ir na.. žodžiu viską Jūs ir taip supratote kodėl 🙂 Todėl su buitinėmis atliekomis yra taip: visos organinės atliekos keliauja į tam skirtą kibirą. Vėliau išnešamos į komposto dėžę, per sezoną supūna ir po žiemos aš turiu fantastiškos medžiagos šiltnamio dirvožemio atnaujinimui.

Mediena ir popierius yra sudeginami. Šiluma nukeliauja į namus, o pelenai keliauja į tą pačią komposto dėžę ir ilgainiui tampa traša. Jei atvirai – bėdos turiu tik su stiklu ir plastiku, tad juos tenka mesti į konteinerį.

Pradėjęs virti all-grain'ą džiaugiausi: turėsiu šitiek nuostabios žaliavos komposto dėžei!!! Tačiau realijos prasilenkė su lūkesčiais. Visų pirma – nutekintas salyklas ima rūgti komposto dėžėje ir skleisti nemalonų gaižų kvapą. Dalinai šio kvapo sklidimą apriboja storas sluoksnis nupjautos vejos žolės. Bet man šis sprendimas nepriimtinas todėl, kad aš visą vejos žolę naudoju kaip mulčą augalams ir tai man jo dar trūksta. O kas kart išvirus alų pulti pjauti žolę, kad nesmirdėtų salyklas yra nepatogu ir kvaila.

Antra priežastis – į komposto dėžę mikliai prisistato graužikai. Ir mažieji ir didieji. Ir vietoj džiuginančio komposto gauname kelias krūveles kakučių ir pragraužtus urvus. Fu. ir šlykštu ir liūdna. Didelis kiekis organikos keliauja veltui. Bet – nieko nepadarysi. Teks viską mest į konteinerį. Antraip namus pelės ir žiurkės apteks.

Dabar apie alaus mieles. Apie mielių surinkimą po fermentacijos ir panaudojimą pakartotinam alaus gaminimui nepasakosiu – šia tema pridiskutuota išties nemažai. Pakalbėsiu apie tai, ką daryti kuomet išpilsčius alų mielių nebereikia – kur jas dėti?

Aš pasielgiau labai pragmatiškai: praskalavau ir supyliau viską į klozetą.

….

Taip, jau galima juoktis 🙂 Būtent šia tema ir kvatojome vakar VAK'o metu. 😀

Esmė tame, kad mano namo nuotekos patenka į pasyvų septiką, kuriame per pora savaičių perkeliauja dvi tam skirtas talpas ir suirusios infiltruojamos į gruntą. Irimą vykdo natūraliai apsigyvenusios žmogaus paliktos bakterijos, kurios lėtai, bet metodiškai atlieka nuotekų perdirbimą. Tai štai po to, kai aš nerūpestingai praskalavęs fementerį šliukštelėjau turinį į klozetą ir nuleidau vandenį – supratau padaręs klaidą.

Mano nuoširdus patarimas: niekada nepilkite alaus mielių į sistemą, kai nuotekos keliauja į buitinį nuotekų valymo įrenginį. NIEKADA.

Septike šilta, skysta ir aplink – begalė maisto. Alaus mielės – agresyvios, jos mikliai užgožia kitas grybelines ar bakterines kultūras ir imasi savo darbo. Panašiai, turbūt, darbuojasi skėriai. Kokios būna pasekmės? Neprognozuojamos. Mat veikla būna aktyvi, gausiai putojanti (įsivaizduokite fermenterį, kuriame yra 8 tonos misos) ir besiplečianti 😉 Žodžiu nuotekų valymo sistemos veikla, švelniai tariant, sutrinka. O "sutrikimas" trunka kelias savaites. Trumpai ir griežtai: negalima. 😉

Bet yra kur panaudoti mieles "taikiems" tikslams. Ir jų panaudojimas suteiks maloniai stebinantį rezultatą. Apie mielių (visų – ne tik alaus) panaudojimą sužinojau skaitydamas Nikolajaus Kurdiumovo knygas. Ir pasirodo mielės gali būti labai naudingos augalininkystėje.

Jų panaudojimo esmė tokia: mielės, įteprtos į gruntą, maitinasi jo organinėmis medžiagomis ir kaip savo veiklos rezultatą gruntą prisodrina medžiagomis ir mikroelementais, kurie būtini augalų egzistavimui. Tai ne tas pats, kaip sliekai, bet naudos irgi nemažai. Vienintelė salyga – gruntas turėtų būti drėgnas; antraip mielės išdžiūsta ir jų veikla nutrūksta.

Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad augalai, kurie buvo palaistyti mielių skiediniu buvo tvirtesni, atsparesni ligoms, o derlius gausesnis ir didesnis. Prieš pora metų tai pats išbandžiau su agurkais: tos pačios veislės augalus skirtingai laisčiau. Vienus su mielėmis (tada naudojau kepimo mieles), kitus – be. Skirtumas buvo akivaizdus. Su mielėmis laistytų agurkų derlius buvo trečdaliu didesnis. Žodžiu – verta pamėginti.

Kaip tai daroma: fermenterio dugne likusias mieles supilkite į stiklainį ar kitą indą. jeigu jų nereikia dabar – užsdenkite dangteliu ir laikykite šaldytuve. Į laistytuvą pilkite kupiną valgomąjį šaukštą mielių ir užpilkite vandeniu iki viršaus. Bepilant vandenį (geriausia būtų šiltas vanduo, bet iš bėdos tiks ir tiesiai iš vandentiekio) mielės išsimaišo ir tolygiai pasklinda laistytuve. Štai ir išlaistykite tokį laistyuvą augalams. Ir – pasigaminkite naują tirpalą. Laistyti pakanka kartą per savaitę, tačiau rezultatas būna akivaizdus.

Be to, toks mišinys tinka atgaivinti skurstančiai vejai, tinka laistyti braškes, serbentų krūmus, obelaoites ir visus kitus augalus. Ypač – žydėjimo ar derėjimo laikotarpiu. Augalai atsidėkos Jums didžiuliais žiedais ar gausiu derliumi.

Papildymas: šiandien dar prisiminiau vieną knygoje matytą patarimą, kuris skirtas daržininkams – ekstremalams. Imama metalinė ar platiskinė 200L statininė ir pastatoma atokiau nuo namų, pavėsyje.  Į ją metama nemaža puokštė dilgėlių, kepalėlis ar pora pasenusios duonos, jei yra – stiklainis nebetinkamos uogienės. Dar – supilamos iš fermentereio likusios mielės. Statinė pripildoma vandeniu ir pamaišius pagaliu uždengiama, bei paliekama keletui dienų. Po kelių dienų statinėje esantį skystį skiesti 1:1 vandeniu ir laistyti augalus. Estetams ir jautrios uoslės žmonėms šia veikla užsiimti nerekomenduojama.