Netiesa, kad vieni žmonės „gali“ būti gerais degustatoriais, o kiti – ne. Nei vienas negimsta mokėdamas. Įgūdžiai yra išugdomi, praktika praplečia akiratį ir ilgainiui alaus vertinimas tampa lengvas ir malonus. Tartum žaidimas.

Ir aš savo įgūdžius lavinau ilgai. Anksčiau man alus kvepėjo alumi, o vynas – vynuogių sultimis. Ir tiek. Ilgainiui, su bičiulių pagalba, išmokau skirti aromato ir skonio natas, derinius, niuansus. Pažinimas yra didis malonumas. O ypač – naminių aludarių alaus vertinimas. Kiekvienas aludaris verda savo stiliaus alų – nebūna kartotinių variantų. Visada smalsu kyštelti nosį į dar neragauto alaus taurę, mėgautis skoniu ir atrdinėti vis naujas spalvas bei potėpius.

Tačiau yra ir tokio alaus, kurio man nepavyksta vertinti objektyviai. Net ir labai susikaupus. Štai yra toks namudinis aludaris Dainius. Sakyčiau namudinės aludarystės Pablas Pikasas. Specialiai man paliko butelaitį sutartinio alaus paragauti. Prieš ragaujant pasidomėjau receptu ir autoriaus komentarais. Pavyzdžiui „Pagal idėją turi būt gaivus vasariškas aliokas.“ Taip šio alaus autorius apibūdina alų, turintį ABV 7.9% ir IBU…143.

Taip taip, čia nėra klaidos – 143.

O tada atsikimšau ir paragavau. Kiek nuliūdino pavargusi keramikinio kamščio tarpinė, per kurią pabėgo visa angliarūgštė. Tad alus liko kiek „išsidvasėjęs“. Bet ragauju.

Aromate dominuoja sudėtinga apynių aromatų puokštė. Kvapai supinti tvirtai, kaip kanapinė virvė sename mediniame burlaivyje. Neįmanoma išskirti vieno ar kito.

O skonis… mamyte brangiausia… Kada nors ragavot tokį alų, kai išgeri kelis gurkšnius ir poskonis susiformuoja nuo gomurio atgal? Ir ne šiaip koks – atrodo, kad gerklėje kas nedidelį turistinį laužiuką užkūrė ir dūmai su kaitra viršun kyla.

Išraiškingas apynių kartumas, pelynas, pupalaiškio nuoviras, eglės sakai ir kedro riešutas. Štai kas slepiasi po nekaltu sakiniu „gaivus vasariškas aliokas“.

Dainiau, tikiu, kad skaitysi šį įrašą: su visa pagarba – tau nereikia virti alaus. Tu pradėk karjerą karčiųjų trauktinių versle. Tau gerai seksis 😉