Nudundėjo fejerverkai ir salvėmis į įstorijos archyvus palydėjo didžiuosius, galinguosius, daugiau nei pusę visos LT alaus rinkos turėjusius, bambalius.

Taip, kalbu apie įsigaliojusias alkoholio įstatymo pataisas. O bambalius todėl, kad į juos ir buvo faktiškai nukreiptos šios įstatymo pataisos. Nes tos penkialitrinės bačkutės, sudariusios dešimtąsias procento dalis, buvo niekam neįdomios. Kalbėta buvo nemažai, prognozuota visko – ir atšaukimo, ir įstatymo laužymo ir kitokių baigčių. O viskas baigėsi tyliais prieššventiniais išpardavimais ir besalygišku paklusnumu.

Teoriškai viskas atrodo vienaip, o susidūrus praktikoje – visai kitaip. Šiandien pirmą kartą šiemet apsilankiau parduotuvėje. Lentynos, kurių kievienas metrinis centimetras neša riebų gamintojų „otkatą“ pardavėjams „marketinginių paslaugų“ pavidalu šiandien buvo tiesiog… pustuštės. Su ryškiais, nejaukiais tarpais. Ooooo…. Tik tada, kai visos didžiosios alaus taros dingsta iš lentynų pamatai KIEK faktiškai jos sudarė viso asortimento!

Mane ištiko lengvas kultūrinis šokas. Ne todėl, kad neradau alaus bambaliuose. Todėl, kad tuščios lentynos parduotuvėse būna tik dviem atvejais: tada kai parduotuvėje vyksta remontas ir tuomet, kai žmonės pasiruošia pasaulio pabaigai. Dabar nei viena nei kita neįvyko. Todėl šokas privertė susimąstyti.

Akivaizdu, kad tai paveikė visą mažmeninę alaus rinką ir netrukus paveiks mažuosius gamintojus. Supurtys rimčiau už naktines reformas krizės pradžioje. Tačiau kokia reali šio, rodos nežymaus įstatymiškai, nauda? Atmeskim sąmokslo teorijas apie lobistinius žygius ir paanalizuokim:

  • sumažins alkoholio vartojimą ir girtuoklystę? Vargu. Bambalinį alų dažniausiai gėrė neišrankūs vartotojai. Premium kategorijos alus į bambalius pilstomas nebuvo. Tie, kas turi bent vidutines pajamas pirks tą patį alų kitoje pakuotėje ir daugiau vnt. Tie, kas pirko tik dėl kainos – pirks kitą kainos/laipsnių atitikmenį. Dar nei vienas alkoholio draudimas nei vienoje šalyje nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Juolab, kad įstatymas taikoms tik alui, bet netaikomas spirituotam vynui ir distiliuotiems gėrimams.
  • Apsaugos rinką nuo užsienietiškos grėsmės? Dalinai. Kartu su bambaliais dingo ir čekiška ir baltarusiška produkcija, kurios ypač daug buvo „pigiau-pigiau“ parduotuvėse. Tačiau liko neįvertintas vienas faktas: mes esam EU dalis ir niekas nedraudžia legaliai įsivežti 99L vienam žmogui alaus iš kitos EU šalies. Kuo tai gresia? Tuo, kad su lenkiška dešra ir margarinu į Lietuvą ims keliauti ir bambalinis alus. Alus, kurio akcizas bus sumokėtas Lenkijai. O pasienio srityje Lietuvos šiaurėje – Latvijai. Tad rinkos saugojimo efektas tampa labai abejotinu.
  • kels alaus vartojimo kultūra? Nemanau. Nes alaus vartojimo kultūra šių pokyčių iniciatoriams mažiausiai rūpi. O jeigu rūpėtų – apribojimai būtų kitokia forma. Kad ir milžiniškas pakuotės mokestis alkoholiui PET taroje. Visam alkoholiui. Bet čia jau intereso konfliktas – ką dary su „vaisiuku“? Pramonė pavojuje!
  • Va štai verslui tai tikrai pakenks. Ypač smulkiam. Kuo nusikalto pilstomo alaus parduotuvės? Ten litras pilstomo alaus kainuoja ir 6 ir daugiau litų. Alkoholikai jo neperka – jie randa pigesnių būdų svaigintis. Aišku, parduotuvės gyvens ir toliau, pilstydamos alų į litrines puslytes. Tik kam nuo to geriau?

Aš nuoširdžiai nesuvokiu šio įstatymo logikos. Iškyrus vieną – akivaizdus lobistinis brukalas. Ši, kad ir sąmokslo, teorija mikliai sustato viską į vietas. Alaus rinka yra kokia yra. O štai gamintojų – daugėja. Kaip išgyventi? Smaugiant mažuosius. Nes jie negali sau leisti įsigyti brangios išpilstymo įrangos ir persiorientuoti taip pat neskausmingai, kaip tą gali didieji rinkos žaidėjai.

Dar apie alaus vartojimo ypatumus Lietuvoje. Alus brangsta. Brangsta greičiau, nei kyla atlyginimai. Todėl žmonės stengiasi taupyti ir jo sąskaita. Per praėjusius metus norma tampa faktas, kad žmonės perka alų didelėmis pakuotėmis. Pvz. po 24 skardines vienu metu. Mat „akcija“ – perkant visą pakuotę taikoma visai kita kaina. Arba alus perkamas tuomet, kai vyksta nukainojimai – pvz. 25% nuolaida „tam ir anam“ alui. Alus produktas pasterizuotas, negenda ir šiltoje aplinkoje. Štai ir perka žmonės „į priekį“. Kodėl niekas nesiima veiksmų prieš tautos girdymą tokia forma? Juk kai yra „po ranka“ – tada ir geri. Retas susilaiko išgerti vieną – kitą skardinę viršaus.

Man sunku suvokti tokias permainas. Jose visiškai nėra logikos, nėra išviešinta oficialioji šio pokyčio esmė, nežinia kuo tai baigsis. Mažieji aludariai grasina teismu. Jeigu laimės – gali prisiteisti ir kompensacijas. Apie šimtamilijonines baudas, kurios gali grėsti bylos eigoje, jau dabar puse lūpų kalba žiniasklaida. O juk baudas mokės ne tie, kurie užvirė visą įė marazmą. Gauti „otkatai“ liks šiltose vilnonėse kojinėse. Baudas mokėsime mes: tu, aš ir net tie, kas apskritai alaus negeria ir neperka. Mes visi.

Štai tokios mintys sukosi galvoje bevažiuojant namo.

Berašant šį įrašą kilo ir dar kelios. Aš, kaip žinia, nepataisomas optimistas. Galvoju, kad paimti kvailus biurokratus už šiltai nusėdėtų kiaušinių būtų sveika. Tačiau taip pat manau, kad tai yra neblogas niuksas mažiesiems bravorams. Gal būt apjungti verslus, gal būt – iš naujo pergalvoti savo verslą, pagalvoti apie išskirtinumą ir konkurencinį pranašumą. Gaminti stiprų alų didelėse pakuotėse daug išmonės nereikia. Svarbu, kad realizacija nešlubuotų. O sugalvoti kaip išsiskirti – tai jau rimta. Tačiau aš tikiu, kad mažųjų bravorų iškirtinumas yra ne kainoje ir mažuose marketinginiuose kaštuose. Jų stipriosios pusės turėtų būti gamyboje alaus, kurio didieji negali sau leisti gaminti. Tikro, kokybiško, išskirtinio alaus. Ir nebūtinai brangaus. Svarbu, kad gero.

Gal taip ir nutiks? Gal mažieji lanksčiai pristaikys prie pokyčių ir mes turėsime smagių naujienų? Reikia tikėtis. O kol mažieji samdo advokatus – dideji keičiasi pagal iš anksto apgalvotą strategiją. Tik strategijos būna… chm… įvairios.

Pingvi.com nuotrauka

 

Štai Š-UA savo low-level’inį flagmaną „Blindos“ pradėjo pilstyti į naują pakuotę. Ir kaip dažniausiai pastaruoju metu – apsi…prašovė. Marketingistą, kuris patvirtino TOKIĄ pakuotę spirčiau lauk be jokių išeitinių už kompetencijos stoką. Tai, ką matote nuotraukose – tik „gėlytės“. Faktiškai šie bambaliukai yra šiek tiek matiniai, todėl skystis viduje atrodo drumzlinas. Forma – klaiki. Atstumianti. Ir viską vainikuoja diletantiškas spalvų derinimas. Ar žinot, kad būna, kai geltonai spalvai uždedamas žalias filtras? Nežinot? Tai kaip jūs leidžiat sau projektuoti tokius butelius nežinodami?

PET’as gali būti skaidrus. Gali būti tamsiai rudas. Šviesiai rudas. Juodas. Žalias jis negali būti. Kodėl? Dar nesupratot? Tada neaiškinsiu – vis tiek nesuprasit. Aš šią pakuote teikčiau nominacijai „metu pravAlas“. O dar kai iš šonų lentynoje žioji tušti tarpai – šis pravAlas matomas dvigubai ryškiau.

Apibendrinant – vaizdzialis alaus lentynose po Naujųjų labaj nikoks. Kaip ūkanotas košmaras pagiringoje galvoje. Tik va, pagrios – toks dalykas, kuri ilgainiu praeina. O ar išblaškys šių pokyčių rūkas – parodys laikas.