Ir siekdamas būti tikslus privalau pacituoti Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių“ ištrauką originalo kalba:
Удовлетворенный Остап, хлопая шнурками по ковру, медленно пошел назад. Когда его массивная фигура отдалилась достаточно далеко, отец Федор быстро высунул голову за дверь и с долго сдерживаемым негодованием пискнул:
— Сам ты дурак!
— Что? — крикнул Остап, бросаясь обратно, но дверь была уже заперта, и только щелкнул замок. Остап наклонился к замочной скважине, приставил ко рту ладонь трубой и внятно сказал:
— Почём опиум для народа?
Šio legendinio kūrinio dėka frazė išpopuliarėjo ir gyvuoja iki šių dienų. Norėdamas pabrėžti (pašiepti) akivaizdžią apgavystę žmogus ir šiomis dienomis pašaipiai klausia „po kiek (kiek kainuoja) opiumas liaudžiai?“.
Didieji Lietuvos alaus gamintojai, susivienyję į lobistinį viešumo ruporėlį „Aludarių gildija„, isteriškai bando išsilaikyti ant iš po kojų slystančios žemės rinkos ir desperatiškai bando atsikovoti savo menkstančias pozicijas alaus pardavime. Ir kur gi nebus baisu. Prisiminkime, kaip atrodė alaus asortimentas parduotuvėse prieš gerą dešimtmetį: pusė lentynų bambaliai, kita pusė – buteliai. Ant etikečių ŠUA ir Kalnapilio, Tauro bei Ragučio vardai. Jeigu parduotuvė didelė ir labai pasistengus buvo galima kur nors kamputyje rasti kelių rūšių „importinio“ alaus skardinėse, tokio kaip Bavarija, Meškos alus ar pan.
Kaip parduotuvių lentynos atrodo šiandien? Užsienyje pagaminto alaus yra ne mažiau, arba net ir daugiau, nei lietuviško. Čia kiekiais. Apie rūšių pasirinkimą net santykio neverta lyginti. Ir tai po to, kai didieji alaus gamybos kombinatoriai pasiekė galimybę uždrausti bambalius be gi stiprųjį alų. Tiesa, stipraus alaus uždraudimas kirto per jų pačių verslą ir pastaruoju metu jie tyliai ima sukti ienas į priešingą pusę, bandydami atšaukti šiuos draudimus.
Kiti desperatiški veiksmai buvo keisti „marškinėlius“ – tą pačią produkciją imta pilstyti į kitos talpos, formos, spalvos ir dizaino tarą. Nežinau, gal ir buvo pardavimai trumpam šoktelėję – juk smalsumas yra stipri varomoji jėga. Tačiau vartotoją sunku ilgai mulkinti – pajutęs tą patį skonį kitoje pakuotėje jis karčiai apkeiksnos gamintoją ir vėl dairysis į konkurentų produkciją.
Įvaizdis šlubuoja. Rinkos dalis mažėja. Investicijos į dizainą neatsiperka. O dar priviso visokių smulkių daryklų, kurios lanksčiai reaguoja į naujovių ištroškusios rinkos poreikius ir eksperimentuoja siūlydamos kažkokius stautus, ipas ir dar kažin kokias negirdėtas alaus rūšis. O skaudžiausia, kad tuos eksperimentus ragaudamas net diletantas alaus srityje jo didenybė Užkalnis pagiria. Nu čia jau visiškas smūgis žemiau juostos.
Ką daryt??? KA DARITI!!!1???
Didieji tokio lankstumo, kai maži bravorai, nepasieks. Štai p. Dž. Armonienė išvirė „Old Port Ale“ škotišku stiliumi. Neblogas bandymas. Bet bėda ta, kad ji užtruko daugiau nei pusmetį. Tad kovoti naujo alaus rūšimis su konkurentais nepavyks – sprendimo reikia čia ir dabar.
Reikia gerinti įvaizdį. Ir smaugti konkurentus. Ir dar tuos gandus kažkaip paneigti.
Kaip? Paprastai. Reikia didžiojo kombinatoriaus O.Benderio lygio sprendimų. Suburiama komanda, sukuriamas planas ir paleidžiamas į pasaulį.
Pirmąsias šio plano apraiškas pamačiau prieš kelias dienas naktį per TV: susuktas dailus reklaminis klipas apie gandų paneigimą, kvietimą apsilankyti daryklose ir kelių „auksinio jaunimo“ atstovų Utenos alaus gėrimą bediskutuojant ant sofos. Jau įdomu…
Beje, jeigu vagiate mano idėjas apie „nekaltas mergeles“ ir jas naudojate savo reklaminiuose klipuose, tai bent galėtumėte padėkoti. Kaip sako Šapras: man gėlių ir ovacijų nereikia – geriau paremkite finansiškai.
Be to, ta pati „Aludarių gildija“ kviečia apsilankyti alaus daryklose ir „pamatyti kaip ir iš ko lietuvišką alų verda Lietuvos aludarių gildijos nariai Kalnapilis-Tauras ir Švyturys-Utenos alus“.
Ir visas šis ažiotažas keliamas siekiant įtikinti pirkėją, kad alus yra gaminamas tauriau, nei močiutė rūtas darželyje augina.
Link ko aš vedu? Link to, kad „Aludarių gildijos“ nariai, o šiuo atveju konkrečiai – ŠUA ir K-T eilinį kartą mulkina žmones bei gi pateikia melagingą reklamą.
Kaip?
Ogi pirma remiamasi idėja, kad gera žinia pasiekia kitus tris žmones. Pasiūlymas apsilankyti tampa gera žinia dėl dviejų priežasčių: vieni perskaitę patikės as is, mat neturės laiko trankytis po daryklas, kiti – suburs grupę žmonių (taip, kviečiama „suburti kompaniją draugų, kolegų ar bendraminčių“, ne atvažiuoti vienam), kurie smalsumo vedini apsilankys darykloje, gaus ekskursijos paslaugą ir išvažiavę tą marektinginį „bull-shit’ą“ papasakos kievienas dar trims žmonėms. Superinė sklaida!
Kodėl „bull-shit’ą“? Juk mintysę kilo toks klausimas, ane? 😉
Atsakau: todėl kad eksursija po didžiąją alaus daryklą visada palieka milžinišką įspūdį. Įsivaizduokit akvaparko baseino dydžio puodą, kuriame verdamas alus. Arba – bačkutę, kuri realiai didesnė už jūsų daugiabutį. Tokioje alus bręsta. Dar išpilstymo liniją, kurioje tušti alaus buteliai konvejeriu pripildomi alumi tokia sparta, kad net akys nespėja išskirti vieno konkretaus butelio – jie zvimbdami susilieja į alaus upelį. O dar nuves į sandėlį, kuriame nesimato jo pabaigos ir jame alus, alus alus…. tūkstančiai butelių paletėse ir dėžėse… alus… visur….
Tūlam varguoliui šie vaizdai, pagardinti kaip „tėve mūsų“ marketinginį tekstą išmokusio gido(ės) sakiniais taip kerta per smegenis, kad sulinksta kojos. Visiems kerta. Ir man yra kirtę – žinau ką sakau. Ir parvažiavus namo dar ilgai prieš akis stovės šie gigantiški vaizdai ir gamybiniai peizažai.
Ir tikrai pasakosite bičiuliams prie alaus bokalo, kaip ten „viskas nerealiai“.
Tačiau bull-shit’o esmė yra tame, kad jūs nepamatysite kaip ir iš ko verdamas alus. Jūs neturėsite galimybės eiti paskui technologus nuo pat pradžios iki proceso pabaigos ir nežinosite kaip viskas vykstą iš tikrųjų. Negalėsite besti pirštu į vieną ar kitą objektą ir paklausti „kas čia? kiek dedama? kodėl? iš kur gauta? koks bus poveikis?“
Įsivaizduokit vieną iš ekskursijos etapų: jūs esate virimo salėje. Ten stovi didžiulės nublizgintos talpos, aplink kurias vedžiodamas gidas plačiu rankos mostu pasakos kaip čia va viskas vyksta ir taip alus verdamas. Dar duos per langiuką į viduje esančią masę pažiūrėti. Ir viskas. Vedami lauk, jei būsite atidūs, už stiklinės pertvaros pamatysite prie kompiuterių sėdinčius technologus, kurie stebi proceso eigą. Ar dėl to pradėsite suvokti skirtumą tarp apynių spurgų ir granulių? Ne. Bet apie virimą jau bus neva papasakota, o jus ves į kitą patalpą.
Kviesdami į ekskursiją gamintojai Jums meluoja nuo pat kvietimo pradžios. Jie kviečia „pamatyti kaip ir iš ko lietuvišką alų verda“, tačiau Jums to neparodys. Todėl, kad tikrosios gamybinės paslaptys yra saugomos po devyniais užraktais ir žinomos tik keliems lojaliems bravoro darbuotojams. Net jeigu Jūsų tikslas bus išsiaiškinti šias paslaptis ir to siekdami bandysite įsidarbinti darykloje – Jūs vis tiek to nesužinosite. Nes visi darbuotojai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra direktoriai ar krovikai, yra susaistyti konfidencialumo sutartimis, kurios baudžia panašiai piktai, kaip Italijos mafijos tėvai savo skundikus teisėsaugai pavaldinius.
Lygu apie alaus gamybą jie ne tai, kad jau nemeluos – pavadinkim taip: nutylės…
Kodėl prakalbau apie opiumą liaudžiai? Šio posakio autorius yra Karlas Marksas, pasakęs, kad „Религия есть опиум народа.“ (religija yra opiumas liaudžiai).
Tačiau tikroji šio sakinio esmė yra kita. Opiumas ilgą laiką buvo naudojamas kaip nuskausminanti priemonė, nuraminanti, svaiginanti, leidžianti pamiršti bėdas ir problemas. Kitaip tariant – gydomoji. Būtent šią opiumo savybę savybę omenyje turėjo jos autorius. Pilna frazė skambėjo taip „религия – это вздох угнетенной твари, сердце бессердечного мира, подобно тому, как она – дух бездушных порядков. Религия есть опиум народа“. Kitaip tariant, Marksas religiją siūlė naudoti kaip priemonę, skirtą varguolių beviltiškumo gelbėjimui susiklosčiusiose situacijose.
Situacijoje, kurioje šiuo metu yra didžiųjų alaus daryklų įvaizdis, atsispindėdamas nykstančiuose parduotuvių lentynų plotuose.
„Kviečiame atvykti pamatyti kaip ir iš ko lietuvišką alų verda Lietuvos aludarių gildijos nariai Kalnapilis-Tauras ir Švyturys-Utenos alus.“
Nice try, Aludarių gildija.
— Почём опиум для народа?!
Vat alkoholis veikia kaip opiumas, tik dar būkina tautą, todėl valdžia paliko jį legalų narkotiką. Nesvarbu, kad nuo jo daugiausiai nusikalstama ir žalojamas genofondas. Alkoholis atpinga kai ateina sunkmetis.
Nesinori cia advokataut, bet kai viskas i vienus vartus, tai kazkaip neskanu…tuo labiau, kad nelabai ir geriu didziuju alu. „O dar priviso visokių smulkių daryklų, kurios lanksčiai reaguoja į naujovių ištroškusios rinkos poreikius ir eksperimentuoja siūlydamos kažkokius stautus, ipas ir dar kažin kokias negirdėtas alaus rūšis..“, Taigi jei jau ir „kencia“ didieji gamintojai, tai tikrai ne nuo mazuliu(alaus darytoju, o daugiausia nuo pigaus baltarusisko ar ukrainietisko alaus. Kuris turbut dar blogesne blogybe negu kritikuotieji. Jeigu autorius is principo negali nerasyti,(susidare toks ispudis) tai aisku nieko cia smerktino, galu gale toks stilius pro juodus akinius yra irgi stilius. O jei rimtai taip tamsta mano, tai reiktu panagrineti statistika. Statistika „negailestinga“ mazuliams. Ir nera cia jokios mazejimo tendencijos! Jei mazuliai parduoda daugiau, tai daugiau parduoda ir didieji. Beje, del kokybes, tai toli grazu nedaug mazuliu sugeda pagaminti gero alaus. Tuo labiau testinumo. Pvz. jau kelios savaites nera Vasaknu alaus. Pagal legenda, kazkas kazka sugadino, todel ir nera. Kazkoks briedas. Arba kuo geresni Butautai uz Svyturi, jei gamina kazkur kitur tik ne Butautuose. Beje, jeigu ka, Aludariu gildija netgi skatina mazuju daryklu alu kaip nisini(tiketina, siekdami savo tikslu). Nezinau ar tai gildijai priklauso „Prie Katedros“, bet netgi ten vyksta gildijos susirinkimai. Ir turbut nepavadinsi „Prie katedros“ gamybos monstru, ar apkaltinsi, kad gamina prasta alu. Tas didziuju dergimas visur ir visada uzsimerkus, lygiai toks pats slykstus, kaip ir ju paciu gyrimasis medaliais ar kitkuo. O del saugojimo paslapciu tai sutikciau, kad jas saugo ir manau, kad tai tam tikras turtas, kuri reikia saugoti. Ekskursijos tikslai visai netokie yra ir kitokie negali but. Del didziuju „slapstymosi“, tai pabandykit patekt i ekskursija pas Čižą… Ir dar. Didieji nelabai ir slepia, kad alu skiedzia. Tik jie tai kitaip vadina.Tai vadinasi vandens prisotinimu laseliniu budu gamybos pabaigoje. Na kaip zinia alus ir yra daugiausia is vandens, tai nematau problemos. Gaila, kad jis ir neprisotintas vandens neka skanesnis, vat kur problema as matau. Beje, ta leidzia alaus reglamentas, berods iki 25 proc. galima. Ir kaip neprisiminus ir nepacitavus straisnyje pamineto gerbiamo Uzkalnio … :)…“Alaus snobams viskas aplinkui yra nesąmonė, birzgalas ir neverta jų unikalaus supratimo apie gėralą. Jie nekenčia stambių ir pramoninių aludarių, bet taip pat nekenčia ir vieni kitų…“ , …“Jie skiriasi nuo kompiuterinės technikos, pažymėtos obuolio ženklu, garbintojų: pastarieji bent jau giriasi tais gaminiais, kuriuos turi, o alaus snobai labiausiai mėgsta kalbėti apie tas vietas, kur jie neina, ir apie tą alų, kurio jie negeria (geriausiai tam tinka bet kuri pelninga viešojo gaminimo įstaiga ir bet kuris pramoninės gamybos alus, kurio reklamą galima pamatyti per TV)…“ p.s. kur jis nepataike? 🙂 p.p.s Interesu konflikto nera, didiesiems neatstovauju(nors tiketina, kad busiu palaikytas ju „dezinformacijosa auka“)… 😀
„Prie Katedros“ gamina prastą alų, mano nuomone.
Gerb. Virgasas,
gerbiu Jūsų nuomonę. Ir su visa pagarba nesivelsiu į plačias diskusijas. Tai ką parašiau yra tik mano nuomonė. Nesutinkate, manote kitaip, turite kitų minčių? Puiku! Pradėkite rašyti blog’ą apie alų!
Kuo bus mažiau komercijos diskusijose apie alų ir kuo daugiau nepriklausomų nuomonių – tuo daugiau gaus vartotojai, perkantys vieną ar kitą alų 😉
Labai smagu ir malonu uz korektiska diskusija, as ta ir norejau pasakyt, kad turejimas nuomones dar neuztraukia baudziamosios atsakomybes, aciu dievui ir visoms kitoms dievybems :)Su Jumis negaliu nesutikti, kad kuo daugiau bus diskusijos, tuo tik geriau bus. Tiesiog vienpusis Jusu stilius man kazkiek nepatinka, tad naudodamas visus demokratijos instrumentus tai ir kazkiek pazymejau. Beje, ne viska.
o man labai patiko reklama, tiesiai į dešimtuką, į tikslinę grupę, o ir neprisimelavo
vienas is klausimu galetu buti. Kaip naudojant tik auksciausios kokybes salyklus ir apynius imanoma isvirti toki sh… Kuriame gamybos procese buna nulemtas varganas alaus skonis? Ar tai chalturos ar neismanymo padariniai?
tokie kaip mes ten juodosiuose sąrašuose seniai… neįleis net pro duris, jau ką kalbėti apie filmavimą…
o tai gal metamės aludariai, susirenkam kokie 5-10 ir varom į tas daryklas gidų panervuot, klausimų užduot. ir tada tarkim visą tą ekskursiją galima įrašyt ir šviečiamaisiais tikslais čia ar kur kitur. 🙂
Varyti į daryklą panervuoti gido yra tas pats, kaip Maximoje trolinti pardavėją, kad faršas smirdi. Ar ji kalta, kad tokiu liepė prekiauti?
Regi,
ne visai tas pats. Šitie mūsų alaus industrijos monstrai demonstruoja apgaulingą atvirumą, o pafilmavus gidų reakciją į konkrečius gamybos ar ingredientų klausimus, sumontavus ir į youtube’ą įdėjus, būtų alternatyvus ir šiek tiek tikslesnis vaizdas.
Bėda tik tame, kad pasiūlymai ‘gal metamės XXX ir varom padaryti YYY’ paprastai niekuo konkrečiai nesibaigia.
Pamodeliuokime situaciją: tarkim gaunam leidimą filmuoti. Tada vieni trolina gidą, kiti – filmuoja. Tada sumontuojam. Susdedam į jūtūbą. Rezultatas: pakikena iš šio filmo keli alumis besidomintys žmogeliukai, gidas išmetamas iš darbo dėl kompetencijos stokos arba negebėjimo valdyti auditoriją ir visi viską pamiršta, nes atsiras naujų pajuokos objektų.
Man tai neatrodo rimta.
Rimta būtų paruošti 10-20 teisingų klausimų ir juos užduoti bravorų aludariams. Tada suskurti video, kur į tą patį klausimą atsako skirtingų daryklų aludariai, ir didelių ir mažų. Ir pagal tai pateikti apžvalgą su komentarais. Tai būtų rimta. Tačiau vargu, ar aludariai sutiks tokiam interviu.
Gerai tu čia 🙂 Kažkodėl ir mane ta minėta reklama biesina.
KA DARITI!!!1???
😀