… tai Tau aš paskirsiu šį savo blog’o apie alų įrašą.

Lietuva yra tokia šalis, kurioje tavęs nuolat kas nors nekęs. Žinosi tai, arba ne – tu visada turėsi, kas tavęs nekenčia. Nekęsti gali dėl didelių dalykų:  tu laimėjai loterijoje, arba tiesiog persirikiavai automobiliu prieš nosį – jau turi heiterį (heiteris – viskuo nepatenkinta ir nuolat burbanti asmenybė). Kiek save pamenu – žmonės visada buvo pavydūs. Tačiau dabar jie ne tik pavydūs, bet ir pikti bei agresyvūs. Jie kaupia savyje neigiamas emocijas ir „išsikrauna“ kur tik gali. Klasikinis pavyzdys – Delfi’o komentarai.

Jei nutari rašyti internetinį dienoraštį – tuoj pat gausi savų, beveik asmeninių heiterių. Ir nesvarbu, ar tu rašai apie moteris, ekonomiką, sodininkystę ar alų – heiteriai kaip musės nutūps aplink ir ims taškuoti komentaruose, išliedami per dieną susikaupusį pyktį ar nuoskaudas.

Aš irgi turiu savų heiterių, tartum kokį fanų klubą. Jie atkakliai seka ką aš rašau ir liejasi dienoraščio komentaruose. Jie spalvingi, iš visur – pradedant tais, kurie žeminančius komentarus rašo iš didžiųjų alaus daryklų, baigiant tais, kurie savo dienoraščiuose viešai skelbia, kad nuo šiol rašys apie alų (nors patys sakosi nieko tame neišmanantys) nes tokie „alaus snobai“ kaip aš žeminančiai kojomis spardo didžiųjų alaus gamintojų reputaciją.

Na, taip – aš spardau. Gal ne tiek spardau, kiek niekinamai apspjaudau. Mat man за державу обидно – žmonės perka produkciją, moka pinigus, o juos gamintojai mulkina kaip aklus viščiukus. Negalima kąsti rankos, kuri tave maitina.

O dabar – truputį apie šališkumą. Mano heiteriai pasakoja istorijas, neva aš esu piktas ant „Švyturio-Utenos alaus“ ir todėl iš apmaudo jiems kenkiu. Gerbiamieji, ir nelabai  – netapatinkite manęs su savimi. Aš dienoraštį rašau todėl, kad man patinka virti alų, juo domėtis ir skelbti rastą, išmoktą, patirtą informaciją kitiems. O kad nemanytumėte, neva aš čia vienas nepagrįstai piktas dėl bravorų „machinacijų“ – pacopypastinsiu vieno internete žinomo žmogaus – Skirmanto – įspūdžius iš alaus paskaitos/degustacijos. Ne, jo leidimo neprašiau, bet kol jis nepareiškė pretenzijų dėl autorystės – tiesiog nurodau šaltinį.

Taigi, apie alų (originalus tekstas netaisytas):

„Daug maž paaiškino kodėl retkarčiais iš butelių atidarytų smirda stomatologo kabinetu ar pavyzdžiui šlapiu skuduru. 
Kodėl nuo alaus galvą skauda (nes prideda cukraus) ir kodėl atsiranda skrandžio opos (nuo papildomai ištirpinamos angliarūgštės).
Ir kažkaip ne visą broką ištryniau. Vis per tą skubėjimą.

Čia Feisbukėj paklausė manęs kodėl smirda retkarčias alus stomotologijos kabinetu. Tai va gavosi toks išplėstas atsakymas:
Smirda nes nepakankamai gerai išskalaujama antiseptinė medžiaga, kuria plaunami second-hand’iniai buteliai. 
Tai gali nutikti dėl purkštukų, purškiančių vandenį gedimų ar panašiai. O kai butelių melejonai, tai tikimybė didelė.
Ta pati antiseptinė medžiaga naudojama stomatologijos kabinetuose žudant bakterijas ant įrankių.
O dar sakė, kad alaus darytojai labiausiai taupo ant salyklo. Pila tiesiog cukraus sirupą, nes taip pigiau. O cukraus sirupo prisiėdusios bakterijos sisioja matyt ne tik etanolio bet ir aukštesnių olių. Tai, sakė, gaunasi taip, kad alų sumaišo su cukriniu samogonu. Tai dėl to ir galvą skauda.
1992 metais, kai dar buvo pati Švyturio pradžia, ten kažkokiam fiksuotam alaus kiekiui išnaudodavo 2,5 kg salyklo. Tada atvarė danai ir papyko, kad pinigus mėto ir palaipsniui didino cukraus kiekį, o salyklo kiekį mažino.
Dabar, sako, tam pačiam fiksuotam alaus kiekiui padaryti naudoja 1,57 kg salyklo.
Ir dar didelės gamyklos nenaudoja natūralių apynių, o tik jų ekstraktus. Todėl ir skonis jų labai skurdus.
Vandens nekasa iš giluminių gręžinių didieji mūsų – ima iš vandentiekio. Distiliuoja (ar beveik distiliuja) ir vėliau prideda druskų.
Anglies dvideginis papildomai priburbuliuotas į alų ėda skrandį, nes prastai ištirpsta vandenyje ir burbuliukai jo didesni susidaro slėgiui sumažėjus (atidarius butelį ir supylus į skrandį).
Mielės gi iš lėto bezda. 
Guiness’as deda dar azoto į savo skardines, o azotas yra fainiai, nes smulkina tuos burbuliukus ir dėl to būtų gerai kad dėtų į tuos birzgalus azoto, bet azotas brangesnis už CO2. Tiek brangesnis, kad niekas nesinervuoja jo nedėdami.

Maždaug tiek…

Tai ne aš sugalvojau – taip žmonės kalba. Ir aš nematau nei vieno nelogiško ar su aludarystės procesais prasilenkiančio fakto.

Kodėl aš apie visa tai rašau?

Kadaise perskaičiau vieną mintį: „nuo blog’o iki svajonės tave skiria vienas niekšiškas komentaras“.

Mano mylimi ir nelabai blog’o skaitytojai – tai Jūsų valia, bei pasirinkimas ką veikti: skaityti tai, ką aš rašau, arba tikėti „skaidrios kokybės“ reklamine akcija. Turėkite savo nuomonę ir jei ji nesutampa su manąja – rašykite savo blog’ą ir argumentuotai paneikite mano teiginius.

Prašau tik vieno – netapatinkite manęs su savimi. Aš ne toks kaip jūs. Nes visi mes – skirtingi 😉

 

Regis