Kuo daugiau angliško alaus paragauju – tuo labiau man rodos, kad gausiais tekstais ir skirtingais šriftais apipintos etiketės yra britiškas stilius. Taip ir šiandien nutiko – vartydamas rankose „Shepherd Neame“ alaus butelaičius sukau galvą, ar tikrai dar nesu šio alaus ragavęs. Ne, dar nesu. Todėl šiandien ragauju ir dalinuosi įspūdžiais su Jumis.

„Shepherd Neame“ pristato save kaip seniausią britų bravorą, verdantį alų nuo 1698 metų. Sunku pasakyti kiek tame yra tiesos ir kiek – marketinginių pasakų, mat Anglijoje aludarystė mena Romėnų užkariavimo laikus, o aludarių gildija Anglijoje buvo įkurta 1342m. Tačiau jeigu kalbėsime apie iki šių dienų dirbančius bravorus – tai labai gali būti seniausias bravoras, mat pramoninė aludarystė Anglijoje suklestėjo apytksliai 1700-aisiais. Ir būtent 18-ame amžiuje buvo sukurtos pirmosios dvi alaus rūšys, tinkamos brandinti ir/ar saugoti statinėse ilgesnį laiką. Šios rūšys – porteris ir IPA.

Todėl paragauti vienos seniausių alaus rūšių iš bravoro, tituluojančio save kaip seniausią alaus daryklą – labai smalsu.

ipa

 

Shepherd Neame India Pale Ale – alus, supilstytas į puslitrinius, tamsaus stiklo „britiškos formos“ butelius. Britiškos, mat dauguma britiško alaus pilstomas į panašaus stiliaus butelius – lieknas plonas kaklas (patogiai gulantis delne), platūs butelio pečiai ir gan plati apatinė butelio dalis. Butelis atrodo žemesnis, nei įprasta, tačiau kresnas, tartum tikras jūreivis, menantis kanapines virves, medinius stiebus ir Indijos, kaip kolonijos, krantus.

Butelio etiketė ir kamštelis apipinti įvairiais paveikslėliais, skirtingos formos, dydžio ir spalvos ir šriftais. Tačiau šis stiliukas atrodo vaikiškas ir keliantis šypseną tol, kol neatsuki nugarinės butelio dalies. Ant jos, pagal visas britiškas tradicijas, pateikiama detali informacija apie alaus rūšį ir patį alų. Šimtametės aludarystės tradicijos britų aludarius išmokė gerbti vartotoją, ko nepasakysi apie tautiško alaus gamintojus su iki skausmo nusibodusiu sakiniu „sudėtyje yra miežių salyklo“.

Alus yra turtingo vario / gintaro spalvos su gana didele, netvaria, bet neišnykstančia puta.

Aromate juntami salyklo, šviežiai maltų miltų, mielinės tešlos ir gėliški apynių aromatai. Tartum uostum kvietinės duonos kepalą žydinčiame gėlyne. Aromatas nėra ryškus, bet man jis labai malonus.

Pilno, bet nesunkaus skonio alus burnoje nušvinta vis naujomis savybėmis – pradžia yra maloniai subalansuoto IPA kartumo, kuris vėliau tvyksteli trumpu karameliniu saldumu. Tačiau šis saldumas netrunka ilgai – gomuryje mikliai suspindi naujos apynių kartumo natos, kurios išlieka visame tolygiai gęstančiame poskonyje. Tartum paskutinis spindulys trumpam pasirodo degintos duonos plutos kartėlis ir… ranka vėl siekia naujo gurkšnio. Alus kaip mergužėlė viliokė – blyksteli, sužavi ir išnyksta, versdamas ragauti jį vėl ir vėl.

Visiškai pritariu kitiems degustatoriams, kurie apie šį alų sako „It’s got that indefinable Fuggles-thing which makes it such an interesting hop, a flavour that’s almost impossible to describe but marvellously, massively English and in this beer it’s really showing off.“

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 8/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 18/20. Viso: 42 iš 50 galimų.

Puikus alus. Ir puiki edukacinė priemonė tiems, kurie klausia „kas ta IPA?“

ABV 6.1%

Antrasis šio gamintojo alus, kurio pavyko nusipirkti – Double stout.

double-stout

 

Kas yra stautas (kaip alaus rūšis) aš žinau. Dar žinau, kad stautai skirstomi į saldžius, sausus, avižinius, Rusijos imperinius, amerikietiškus ir ekstra. Tačiau užrašas „double stout“ privertė pasidomėti papildomai.

Pasirodo, Anglijoje sukūrus porterį prasidėjo didelės ir karštos diskusijos apie tai, kas yra porteris ir kas yra stautas, kuo jie skiriasi ir kaip turėtų būti klasifikuojami. Ir pasirodo, kad iki 18-ojo amžiaus pabaigos esminio skirtumo tarp porterio ir stauto nebuvo, todėl alaus daryklos, norėdamos terminu apibūdinti savo gaminamo alaus stiprumą, tamsumą ir kitas savybes naudojo terminus-naujadarus, tokius kaip „extra“, „stout“, „double“ ir pan. Terminas „double stout“ ilgainiui išnyko iš alaus klasifikacijos ir labiau naudojamas birtų aludarių kaip istorinis pavadinimas, mat „The term stout was initially used to indicate a stronger porter than other porters issued by an individual brewery.“ Kitaip tariant „double stout“ yra stiprusis porteris, ko britai, turbūt, niekad nepripažins. Kaip ir sąsiaurio, tarp UK ir Prancūzijos, pavadinimo. Ši vieta dar ilgai turės du pavadinimus, kuriuos derės tarti priklausomai nuo to, kurioje sąsiaurio pusėje esi.

Štai tiek istorijos. Pilkim alų į taurę ir ragaukim.

Alus visiškai juodas ir neperšviečiamas su itin didele, standžia ir ilgai išliekančia rusva puta. Jeigu nematyčiau butelio ir spręsčiau tik pagal putos burbuliukus, sakyčiau, kad taurėje „Guiness“ alus (katras irgi yra stautas) ir burbuliukai apgaulingai leidžiasi žemyn.

Aromatas – kaip ir priklauso šios rūšies alui, itin išraiškingas: malta kava, kakava, karštas šokoladas, laužo dūmas, kakavinis likeris – visa desertų puokštė maloniai kutena nosį. Skonis pilnas, kompleksiškas, maloniai užpildantis burną. Skonyje labai smagiai dera skrudinti salyklai su apynių kartumu. Visko pilna, tačiau niekas neužgožia kitų. Tai tas alus, kurio norėsis kaip deserto po sotaus maisto vėlyvą rudenį arba tokį šaltą pavasarį kaip šis. Gal būt – užkandant gabalėliu juodojo šokolado. Arba – valgant desertui patiektą šokoladinį braunį.

Vertinimas: aromatas 9/10, išvaizda 8/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 18/20. Viso: 42 iš 50 galimų.

Abu ragauti alūs puikūs. Kiekvienas savaip. Man jie dar ir kiek sentimentalūs – paskutinį kartą tokį malonumą jaučiau „Špunkoje“ ragaudamas IPA ir Gutstoutą. Dabar, dar kartą pabandęs, galiu pasakyti, kad tai visai smagus derinys – IPA (kad ir valgio metu) ir stautas „desertui“.

Importuotojas: UAB Servaali. Akcijos metu mokėta veik po 6Lt. už kievieną butelį ir drąsiai galiu teigti, kad šis alus vertas kiekvieno sumokėto cento.

Ir tik jau baigęs aprašinėti degustavimą sužinojau, kad šios dvi alaus rūšys yra gaminamos pakankamai nesenai, mat iki šiol šios daryklos „arkliukas“ buvo ESB ir kitos „britiškos“ rūšys. O šias dvi „Shepherd Neame“ pradėjo gaminti tik praėjusiais metais. Puiku! Net konservatyvūs britai rizikuoja, išeidami iš savo tradicinių gaminių paletės ir ieškodami naujų produkcijos rūšių. Gal šia mada pagaliau „užsikrės“ ir Lietuvos aludariai? Būtų smagu.

P.S. „Dunduli“, ar „HumulupuIpa“ ir „Gutstoutas“ gimė pasidomėjus šio bravoro iniciatyvomis? 😉 Nes manęs kažkaip įkyriai neapleidžia dejavu jausmas…. 😉

Gal reiks kurią dieną padaryti palyginamąją degustaciją… 😉

P.P.S. iliustracijose naudojamos nuotraukos ne mano – pasiskolinau iš gamintojo svetainės ir šiaip interneto be atsiklausimo. Labai nebarkit.