Praėjusį savaitgalį man teko garbė dalyvauti šauniame renginyje „Aludarių taurė 2013“. Ir ne šiaip dalyvauti – aš dar turėjau galimybę teisėjauti vertinant alų ir pareikšti savo nuomonę dviejose kategorijose. Tokiame rimtame teisėjavime dalyvavau pirmą kartą ir pasisėmiau neįkainojamos patirties. Mane maloniai nustebino kaip profesionaliai buvo organizuotas renginys, kaip sklandžiai vyko teisėjavimo sesijos ir kaip operatyviai buvo sprendžiamos smulkios problemos. Ačiū Jums, gerbiamieji renginio organizatoriai už tą milžinišką darbą, kurį nudirbote organizuodami ir valdydami renginį! Nuoširdžiai linkiu Jums neprarasti užsidegimo bei entuziazmo ir kad šis renginys ne tik taptų tradiciniu, bet ir gyvuotų ilgus metus!

Šiandien jau aprimo tie ryškūs renginio įspūdžiai, kiek susigulėjo mintys ir todėl skubu susikurti trumpą pastabų sau sąrašą, kad nieko nepamirščiau ir būtų kur pasižiūrėti ateityje, jei vėl teks dalyvauti ar prisidėti organizuojant šį ar panašius renginius.

Keli punktai, kuo papildyčiau tokį renginį:

  • Esant galimybei atskirčiau kategorijų vertinimą ir finalinį vertinimą į atskiras dienas. Tam yra kelios priežastys – ir teisėjų nuovargis, ir rezultatų laukiantys dalyviai ir susikaupimas ir kt. Man rodos kategorijų vertinimas be dalyvių būtų kompaktiškesnis, lengviau valdomas, mažiau dalyvaujančių asmenų, kurie nesusiję su teisėjavimu ir to pasekoje – objektyvesni vertinimai. Finalo sesija būtų trumpesnė, laukiantiems ne taip nusibostų ir būtų galima daugiau skirti jėgų galutinių rezultatų paskelbimui bei aptarimui po visko.
  • Patalpos degustacijai turi būti šviesios ir gerai vėdinamos. Prastai vėdinamose patalpose vėlesnės degustacijos įtakojamos patalpoje tvyrančių aromatų.
  • Degustacijų salėje reikia tylos. Jose neturėtų būti dalyvių – tik teisėjai. Degustacija reikalauja susikaupimo, o šalia skambantis juokas ar karšta diskusija – blaško.
  • Teisėjai galėtų būti skirstomi į grupes ne didesnes kaip 4-5 asmenys. Kiekvienoje teisėjų grupėje prieš degustaciją turėtų būti paskirtas vyr. teisėjas – grupės lyderis.
  • Vyr. teisėjas turėtų būti tas, kuris turi daugiausiai patirties gaminant, degustuojant ir vertinant konkrečios kategorijos alų. Jis būtų diskusijų ir laiko moderatorius, atsakingas už balų suskaičiavimą ir verdikto pateikimą. Prieš degustaciją vyr. teisėjas kitiems teisėjams turėtų trumpai priminti stiliaus reikalavimus.
  • Jeigu keli vertinami alūs vienoje kategorijoje surenka vienodą balų skaičių pirmumą laimint turėtų gauti tas alus, kuriam vyr. teisėjas paskyrė aukštesnį balą.
  • Vienai teisėjų grupei derėtų skirti ne daugiau kaip 12 tos kategorijos alaus dalyvių. Jeigu kategorijoje užregistruota daugiau alaus – kurti kelias teisėjų grupes ir padalinti vertinamą alų.
  • Alaus vertinimui skirti ~10min., trumpa diskusija apie vertinamą alų gali vykti tik po to, kai visi vertinimo lapai užpildyti. Daryti pertraukas po 5-6 rūšių įvertinimo.
  • Jeigu vertinamas alus turi ryškių aromato / skonio trūkumų vyr. teisėjas turėtų paprašyti kito to paties alaus butelio, siekiant eliminuoti taros faktorių.
  • Degustuojamas alus šyla, todėl pirmojo ir paskutinio vertinamo alaus grupėje rezultatas gali skirtis vien dėl pateikimo temperatūros. Gal būt tam padėtų šaltkrepšiai, talpa su šaltu vandeniu ar pan. t stabilizavimo priemonės.
  • Nemaža dalis ragaujamo alaus turėjo mielių nuosėdas ant butelio dugno. Gal būt derėtų prieš pilstant alų į taures jį vienu pylimu supilti į ąsotį ir tik tada – pilstyti į taures, siekiant suvienodinti „mieliškumo“ faktorių visiems teisėjams.
  • Agresyvaus alaus degustacijas nukelti pabaigai. Pradėti nuo „lengvo“ alaus (tarkim šviesaus lagerio) ir baigti agresyvaus alaus, turinčio daugiau ABV ar IBU ragavimu (tarkim imperinė IPA).
  • Dalyviams skirti deramą padėką renginio organizatoriams, kurių savanoriškų pastangų dėka įvyksta tokie sudėtingi ir nuostabūs renginiai.

Tai tiek užrašų sau.

Šaunus buvo renginys, gana stipriai sukrėtęs mane mintimis apie aludarystę, požiūrį į alų, alaus vartojimo kultūros augimą, spartų namudinių aludarių tobulėjimą, kuris buvo juntamas vertinamame aluje. Aš tikiu, kad šis judėjimas nesustos, keisis įstatymai, „pogrindiniai“ aludariai turės galimybę nebaudžiami įstatymo pasidalinti savo žinių ir darbo vaisiais su visais norinčiais taip, kaip tą gali daryti JAV aludariai. O visi alaus mėgėjai, ar besidomintys įdomiu ir nenuobodžiu alumi, turės galimybę paragauti ir įvertinti mažojo aludario darbo vaisius. Ką gali žinoti – gal tuomet ir savo sultyse rūgtelėjęs mūsų krašto „elitas“ taps šiuo metu taip nekenčiamais „alaus snobais“ bei apie aludarystę sugebės pasakyti daugiau, nei diletantišką faktą, neva alų gamina barzdoti kaimo diedeliai prie paklypusių stubelių.

Juk dar mename laikus, kai restorane galėjome rinktis tik iš „raudono arba balto“ vyno,  terminas „vyno korta“ buvo labiau žinomas kaip juodas simbolis azartiniame žaidime ir šventai tikėjome, kad vynuogės spaudžiamos dideliame kubile jas minkant basomis kojomis. Viskas pasikeitė žaibiškai, per kelis metus. Tikiu, kad panašiai pasikeis ir alaus kultūra o atėjus į barą nebereikės rinktis „iš tų dviejų kaip ir visur“.