Apie sezoninį alų parašyti norėjau jau senai, tačiau mintys niekaip negulė galvoje kaip pilnavertiškas tekstas. Štai dabar jos kiek susirikiavo, ir kol nepabėgo – bandysiu sudėlioti šiame įraše.

Alaus virimas turi savo sezoniškumą, kuris gali būti suprantamas skirtingai.

Pats paprasčiausias skirstymas: karštą vasaros dieną norisi lengvo, šviesaus, lengvo alaus. Žiemą – tamsesnio, „sunkesnio“, stipresnio ir sodresnio.

Galima skirstyti alų pagal virimo laikotarpius. Antai beersmith.com sudarė nedidelį kalendorių kokio stiliaus alų dera virti priklausomai nuo metų laiko. Ši rekomendacija pateikiama tam, kad vienu sezonu verdamas alus spėtų tinkamai subręsti ir būtų visame savo gražume tada, kai jo norėsis.

Štai pilsner stiliaus alų rekomenduojama virti pavasarį tam, kad jis būtų subrendęs ir atsiskleidęs vidurvasarį. Šis patarimas galioja ir saison, kolsch, kreminiam eliui. Vasaros pradžioje rekomenduojama virti mėrceną, dunkelweizen ar english pale ale. Kantriai brandinami jie bus tinkami gerti rudenį. Visą rekomendacijų sąrašą rasite čia.

Yra aludarių, kuriems terminas „sezoninis alus“ asocijuojasi su šviežių apynių derliumi. Kaip tik dabar dauguma mėgėjų jau skina šių metų apynių derlių ir dalį džiovina, o dalį naudoja rudeninio alaus virimui.

Aš į sezoninį alų žiūriu kaip į maistą, kaip į sezoninę virtuvę. Veik kiekvienu metų laiku galima išvirti alaus, praturtinto naujais skoniais ir aromatais, kurie išgaunami papildomai dedant konkrečiam sezonui būdingų prieskonių, žolelių, vaisių, uogų ar kitų gamtos gėrybių. Alus su priedais – tai menas. Menas derinti skonius ir aromatus tarpusavyje, o rezultatą sužinant tik po mėnesio ar pusmečio. Tai kantrybės ir smalsumo motyvacijai reikalaujantis procesas. Šį kartą pateiksiu pora pavyzdžių apie sezoninį alų, o kituose įrašuose papasakosiu apie kitus derinius su praktiškais pavyzdžiais.

Šio įrašo įkvėpėjas buvo pavasarį virtas pienių alus. Sėdėjau saulėtą gegužės popietę terasoje, tingiai žiūrėjau į pievutę ir galvojau – metas pjauti pienes, kol jos nenužydėjo ir nepasėjo savo sėklų baltais pūkeliais. Ilgainiui prisiminiau, kad daromas pienių vynas ir pamaniau – kodėl neišvirus pienių alaus?

Panaršiau internete, pagalvojau, padėliojau kelis galimus variantus ir sumaniau, kad geriausiai tinkamas alaus stilius bus biteris.

Pienių alaus esmė yra tokia: rauname pienes jų žydėjimo metu, kartu su visomis šaknimis, lapais, stiebais ir žiedais. Taip, kaip mama mokė ravint daržus. Surenkame puskibirį tokių krūmų, užmerkiame šaltame vandenyje ir gerai nuskalaujame žemes. Vandenį keičiame 3-4 kartus, kol visas smilteles išskalaujame nuo augalo paviršiaus. Tada nuskabome nudžiūvusius ir pažeistus lapus bei sveriame mums reikiamą kiekį. Santykis yra toks: 20L būsimo alaus reiks 450-550g. pienių augalų.

Vėliau verdame alų pagal pasirinktą biterio receptą. Pienes dedame į užvirusią misą ir verdame 45min. Vėliau aušiname, košiame, fermentuojame ir vėsiai brandiname. Bent 2mėn., o geriau – dar ilgiau.

Aš virdamas šį alų padariau klaidą – bijodamas, kad iš pienių verdant bus ištraukta nemažai kartumo, dėjau tik aromatinius apynius virimo pabaigoje. Deja, karčio trūko, tad reikia dėti ir karčiuosius apynius, recepto IBU skaičiuojant be pienių kartumo įtakos.

Šiomis mintimis pasidalinau su Peckeliu. Jis susidomėjo mano idėja, išklausė patarimus dėl apynių ir išvirė savo pienių alaus versiją. Ragavau šį alų poros mėnesių brandinimo – įdomus ir nenuobodus alus:

Pienių alus

 

Nepaisant fakto, kad tai buvo labai vykęs biteris, pienės jam papildomai suteikė žemiškų, žoliškų skonių, o poskonio kartumą papildė pienių natos, kurių dėka (jei esate ragavę pienių nuovirą – žinosite) kartumas paskutinėse natose baigiasi savitu saldumu. Labai įdomus alus. Jeigu sugalvosite pavasarį išsivirti šio alaus – rekomenduoju remtis Peckelio receptu, jį rasite čia.

Kitas sezoninis alus, kuris yra labai populiarus JAV, bet pas mus nėra labai paplitęs, ir kurį galite virti kaip tik dabar, rugsėjį – tai moliūgų alus. Tiksliau, alus su moliūgais – „pumkin beer“.

Šio alaus specifika – tai alus, turintis moliūgų pyrago aromatą ir dalinį skonį. Nuo klasikinio elio jis skirasi tuo, kad jame naudojami kepti moliūgai ir jiems tinkami prieskoniai.

Moliūgus dera nuplauti, supjaustyti dideliais gabalais, išimti sėklas ir kepti orkaitėje ~1val. (arba net 1,5val. jei gabalai dideli). Alus yra salinamas, tekinamas, užverdamas. Į užvirusią misą dedamas keptas moliūgo minkštimas ir kartieji apyniai. Vėliau, kartu su aromatiniais apyniais dedami norimi prieskoniai: imbieras, gvazdikėliai, cinamono lazdelės ir pan. Išvirus alus ataušinamas, nukošiamas ir fermentuojamas. Brandinamas 4-6 sav. Jeigu tokio alaus išsivirsite dabar – kaip tik galėsite juo pavaišinti draugus helloween’o proga 😉

Tik jeigu patinka alus su papildomais skoniais – nesinaudokite sintetiniais sirupais. Geriau apsidairykite darže, sode, miške arba – turguje. Naudokite tai, ką motina gamta mums šiuo metu dovanoja, kurkite naujus skonius, kurie dera (arba atvirkščiai – kontrastuoja) tarpusavyje. Ne visada pavyks, ne viskas patiks. Tačiau sezoninis alus – vienas iš paprastesnių būdų sukurti „savo alų“. Tokį, kokio niekas kitas dar nevirė. Ir kokį draugai bei bičiuliai prisimins ilgam.

Jau eikite virti alaus 🙂 O aš kituose įrašuose daugiau papasakosiu apie sezoninį alų ir praktinius patarimus kaip jame naudoti prieskonius.