Šią savaitę su „Kauno alumi“ susidūriau du kartus. Ir abu kartai buvo gana nemalonūs.
Pirmasis susidūrimas buvo perskaičius straipsnį vz.lt „Pas alaus alchemikę„. Skaitėt? Nesikartosiu. Neskaitėt? Paskaitykit. Verta. Nors straipsnis skystokas ir vienoje publikacijoje apimantis bent tris sritis (sėkmės istorija, kaip studentė tapo direktore, kodėl nesiseka mažų aludarių asociacijai ir kaip gyvena Kauno alus), tačiau net ir jame galima pajusti stagnacijos kvapą. Stangnacija -tai toks žodis, kuriuo sovietmečiu sotūs dėdės iš Maskvos per kineskopinius televizorius eilinius piliečius šiurpino.
Straipsnis prasideda nuo darbo ir šeimos nesugebančios suderinti moters nuotraukos sovietmečio laikus menančių apsilaupiusių cisternų fone.
Bendraujant su vienu rimtu koučeriu jis papasakojo tokią istoriją: į Prancūzijos Alpių kurortą buvo surinktas skirtingų kompanijų top-management’as. Jie buvo perspėti prieš mėnesį ir paimti su sąlyga, kad bus mokomi tik tie, kas moka susitvarkyti su savo darbu. Nemokantys bus tiesiog pašalinti. Šalinimas vyko labai paprastai: tie, kas neišgalėdavo netvarkyti darbinių reikalų mokymo metu buvo tiesiog išvežami atgal į jų darbinę rutiną. Per pirmas dvi dienas buvo pašalinta pusė dalyvių, per dar dvi – dar pusė likusių. Saujelei likusių buvo pasakyta: jūs, kaip įmonių vadovai, jau padarėt gera pradžią – jūsų valdomas verslas gali išsilaikyti be jūsų kelias dienas. Dabar mes mokysim toliau gerinti jūsų vadovavimo įgūdžius.
Kodėl prisiminiau šį pasakojimą? „„Aš dabar turiu biuletenį, ir ką tik dukrytė gimė, bet, žinoma, darbe būnu“. Tai sako moteris, vadovaujanti verslui. Taigi.
Perskaičiau straipsnį. Dar. Ir dar. Kokią žinią komunikuoja šis straipsnis apie „Kauno alaus“ daryklą, kaip įmonę ir kaip bravorą?
Įmonė, kuri giliai įstrigusi savo ankstesniame pavelde ir besikeičianti tik labai simboliškai.
„Nei pakarti, nei paleisti esame, – nusijuokia p. Šileikienė. – Nei dideli, nei mažiukai. Vis dėlto Lietuvoje turėtume būti laikomi maža bendrove, nes nuo didžiųjų skiriamės 10 kartų.“
Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.
Kiekvienas gamintojas ieško išskirtinumo. Tarkime, „Vilkmergės alus“ antrus metus iš eilės kuria proginį lietuviškų apynių derliaus alų…
…Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.
„Šis alus – pačių mažiausių gamintojų, verdančių iki 500.000 l per metus, prerogatyva, – paaiškina p. Šileikienė. – Jie gali išsibandyti skirtingus receptus, ir smagu, kad naujienomis domisi ir vartotojai.“ … Anot jos, didesniems gamintojams neapsimoka virti gyvo alaus (ar eksperimentuoti su neįprastais priedais) – per daug žaidimo.
Mes neinvestuojam į reklamą. Mes neeksperimentuojam su naujomis alaus rūšimis. Mes esam maži, bet neišnaudojam jų galimybių, bet negalim būti ir dideli. Nes negalim. Arba – nenorim.
Ir dar tos aprūdiję, apsilaupiusios statinės fone…
Per kavos pertraukėlę vienas iš IBM vadovų man yra sakęs: verslas nėra žvejo plūdė. Negali ilgą laiką plūduriuoti vandens paviršiuje. Jeigu tu nekyli – ilgainiui imsi leistis. Ir rūpintis šiuo faktu reikia pradėti ne tada, kai leidiesi. Tuo rūpintis reikia tada, kai kilimas ima lėtėti.
Aš ne kartą geru žodžiu minėjau „Kauno alų“, neretai su nedideliu „avansu“. Bet šį kartą negaliu pasakyti nieko gero.
Šeštadienį didelio PC lentynoje radau tik dvi „Kauno alaus“ rūšis: Burmistro ir Tvirtovės šviesusis 7.2
Pavarčiau rankose ir įsimečiau jį į krepšį. Pirmą kartą pirkau alų todėl, kad jis yra apgailėtinas. Juoda, auksiukais puošta, etiketė labiau primena provincijos laidotuvių apipavidalinimą, nei solidaus alaus etiketę. O su tiek ABV geras alus turi būti solidus. Antraip tai tiesiog pigi priemonė prisigerti. Butelis šlykščiai apvarvėjęs pilstymo metu išsiliejusiu alumi, kuris pridžiūvo ir ant butelio ir ant etiketės. Beje, visi mano rasti buteliai buvo tokie – nei vieno švaraus. Imant butelį jis šlykščiai limpa prie rankos ir nejučia primena, kad ne aš pirmas šį butelį įmu į rankas.
Ant butelio nugarinės etiketės rašoma, kad tai šviesus, stiprus alus su gerai išreikštu apynių skoniu ir kartumu. Faktiškai alus yra šleikščiai saldus. Ir aš net nežinau, ar šleikštumas yra nuo perdėto karamelinio salyklo kiekio, ar nuo atvirai juntamo alkoholio. Ir jokių apynių. Arba jei jų yra – jie toli gražu nėra nei kartūs, nei išreikšti.
Ir butelis šio gėrimo nekainuoja net dviejų litų.
„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai. Tačiau didelę mūsų produkcijos dalį sudaro silpnas alus, ir jis gana brangus, – tikina ji (Lina Šileikienė, AB „Kauno alus“ ir Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė aut. pastaba.) Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.
Būtent tokį – stiprų šamarliaką, kurio neįmanoma gerti – aš ir nusipirkau. Vieną iš dviejų, kuriuos radau PC lentynose. Lietuviškai tradicinis: stiprus, pigus ir su daug karamelės bei mažai apynių.
Štai tokiu, dviprasmišku šūkiu pasidabinusi „Kauno alaus“ FB svetainė (puslapis) su net dviem šimtais ją mėgstančių gerbėjų.
Gali būti taip, kad alaus jūs neskiedžiate. Tačiau skiedžiate pasakodami apie save ir savo produkciją. Jeigu artimiausiu metu nepradėsite ieškoti savo nišos ir nepradėsite sistemingai kurti savo įvaizdžio – gali būti, kad artimiausiu metu gyvensite konkuruodami su „Optima linija“ ir „Cento“ alumi dėl kainos lentynoje ir tikslinio pirkėjo. O tada net praėjusius amžius menantys Žaliakalnio rūsiai nebegelbės jūsų įvaizdžio. Nes tie, kas perka šios kategorijos alų nesidomi pagrindiniu jūsų arkliuku „No high-gravity“.
Bet ir pasirink tu man degustacijai tokį alų 🙂 Aišku, minėjai kad nelabai buvo rinktis iš ko. Aš dažniausia vartoju būtent Kauno alų. Gyva tiek šviesų tiek tamsų. Į tavo aprašytąjį net nežiūriu. Niekad tiesa pasakius ir nesusimasčiau kodėl. Kad šiai daryklai galimas artimas sunkmetis kažkaip abejoju. Sutinku, kad įvaizdis stagnacinis. Bent jau su „stouts“ visokiais susitvarkytų. Nes toks vaizdas kad aplamai nežino ką verda. Foto ir garbės nedaro. Gal tiesiog čia gražiausia daryklos vieta, nes kiek pamenu dauguma patalpų toje darykloj padengtos laiko dulkėm. Anyway dėl produkcijos tie trūkumų neįžvelgiu kiek jų matau pas kitus bravorus. Beergeek tai manau žiauroką reziume surašė. Tiesiog į viską gali pažiūrėti tiek pro rožinius tiek pro pilkus akinius.
Dar būtų neblogai sužinoti, ką popiežius yra jums sakęs.
Ar bent jau jo koučeris. 😀
Aš tai neskubėčiau kritikuoti nei „Kauno alaus“ verslo strategijos, nei straipsnyje minimos direktorės p.Šileikienės, nežinodamas jų veiklos rezultatų. Kiek pamenu iš ekskursijos „Kauno aluje“, jie verda non-stopu po 3 virimus per parą ir virtų daugiau, tik pajėgumų neužtenka. Nors tai savaime nieko nereiškia, bet vis tik manyčiau, kad jų veikla pakankamai sėkminga.
Veiksminga lyginant su kuo? Daryti išvadas ir vertinti galime tik palygindami.
Nežinau koks žmogus yra p. Šileikienė. Nežinau kiek jie verda. Nežinau kaip jie verda.
Aš esu eilinis vartotojas, kuris sau įspūdį susikuria stebėdamas viešus reiškinius.
O apie veiklos sėkmę ar nesėkmę spręsime ateityje. Dieve duok, kad jiems viskas būtų gerai, tačiau dabartinis požiūris man kelia susirūpinimą. Todėl apie tai ir rašau.
Nežinau, gal lyginant su kitomis veiklomis, į kurias galėtų investuoti „Kauno alaus“ savininkai. Tai tik verslas.
Regi, tu nesi eilinis vartotojas. Priklausai mažai marginalinei grupei, kuri apie alų supranta gerokai daugiau, negu tikrasis eilinis vartotojas. Bet kaip rinkos segmentas tokie geek’ai kaip tu ar kiti panašūs, esate visiškai nereikšmingi. Ir todėl verslui neįdomūs.
Kauno alus pasirinkęs savo strategiją, jie sėkmingai įšoko į kiekio/kainos segmento bėgius ir jais stabiliai rieda uždirbdami iš kiekio ir sąnaudų optimizavimo. Be to, ir dizainas jų labai aiškiai orientuotas į konkretų pirkėjų segmentą, kuriems estetika nėra svarbi, svarbu aiškiai identifikuot produktą.
Regis savam stiliui. Susiranda didžiausią bruda visam prekybos centre, ji nusiperka, nors ir šlykštu imti nuo lentynos į rankas, ir po to sugretina visa tai su alaus darykla.
Bravo Maestro!
Alus, kitaip tariant daryklos sukurtas produktas, yra aludario veidas. Rašau apie tai, ką matau. Pagal rezultatus sprendžiu apie alaus daryklą.