Lietuvoje pamažu įsitvirtina malonios tradicijos. Atkeliavusi iš europos švenčiama jauno vyno diena, jau ne pirmi metai verdamas jauno derliaus alus ir pan.

Nors to neakcentuoja, tačiau savas tradicijas mums pateikia iš „Švyturio“ alaus darykla. Jie pasirinko gerą metą – tą momentą, kai visi ima pamiršti kasdieninius vargus ir pradeda laukti žiemos švenčių. Kai miestai pasidabina papuošimais ir iliuminacijomis, kai prekybos centruose ima skambėti Kalėdinais motyvais apipintos melodijos, o kasdienybė virsta maloniu šventišku laukimu. Štai tuo metu „Švyturio“ aludariai pristato savo naujieną.

Šiemet ši naujiena yra visiškai nepanaši į ankstesnes ir apskritai nepanaši į nieką, kas iki šiol nutiko Lietuvos alaus scenoje.

Taip, aš kalbu apie legendomis ir intrigomis apipintą alų „20 statinių“. Šį vakarą alus pristatomas visuomenei. Aš jį ragauju namuose. Rytoj jo galėsite paragauti ir Jūs, nes alus pasieks parduotuvių lentynas.

Kodėl šis alus nepanašus į nieką, kas iki šiol vyko lietuviškos aludarystės scenoje ir kame tos legendos ir intrigos?

Intriga prasidėjo tuomet, kai pasklido gandas, kad „Švyturys“ nusipirko naują alaus virimo stendą, skirtą mažoms (jei gerai nugirdau – 500L) alaus partijoms virti. Tie, kas domisi alumi nekantriai laukė ir svarstė – koks bus šio pirkinio rezultatas?

Legendos prasidėjo tuomet, kai „Švyturys“ paskelbė, kad nusipirko ir parsigabeno 250L talpos statines, kuriose buvo brandinamas single-malt viskis, o dabar jose bus brandinamas alus. Šios legendos buvo stiprinamos šykščiais faktais: va, atsivežėm; va – supylėm alų; va – paragavom. Ir tiek. Kas? Kur? Kada??? Tyla.

Ir štai jis – prabangus visomis prasmėmis alus, supiltas į taurę, stovi šalia manęs.

Koks jis? Visų pirma tai – stautas. Nenurodoma koks konkrečiai, tačiau aš manau, kad pagal stilių jis yra „Užsienietiškas ekstra stautas„.

Apie apipavidalinimą pakalbėsiu vėliau. Juk svarbiausia alus, ar ne? 😉 Tad nuo jo ir pradėsiu.

Į taurę pilamas alus gana gausiai putoja. Puta didelė, tamsios kakavos spalvos. Puta yra kiek porėta, tačiau labai standi. Tiesa, ilgainiui ji susėda, bet lieka tolygiai padengusi visą taurės paviršių. Alus yra labai tamsus. Labai. Bet prieš itin ryškų šviesos šaltinį per tamsinto raudonmedžio spalvą galima pamatyti, kad yra itin skaidrus.

Alų geriu atvėsintą tiek, kiek to reikalauja šis stilius. Todėl aromatas nėra itin ryškus, bet įkišus nosį gilyn juntama, kad jis yra vientisas, kompleksiškas ir harmoningas. Aromate nesijaučia apynių, juntami skrudinti salyklai su visomis šokolado, viskio, avižinių sausainių, tolimos vanilės ir šiek tiek – tabako bei parfumerijos natomis. (Parfumerijos – įeinant į didelę kvepalų parduotuvę, jūs jaučiat, kad čia yra visko, bet negilt detaliai pasakyto ko – šai jis, tipiškas parfumerijos kvapas).

Tai sausas, tačiau pilno kūno alus, savimi užpildantis visas burnos kerteles. Jo pradžia kreminė, vidurys salykliškai kartokas ir poskonis – štai ta vieta, vardan kurios buvo pargabentos statinės. Jis aitrokas, ryškus, pipiriškas, kupinas ąžuolo taninų ir to „whiskey touch“ kurio taip buvo laukiama.

Poskonis gana trumpas, alkoholis mažai juntamas, nors jo ABV yra 7,9%

Koks tai alus? Tai prabangi vakaro pabaiga po jaukios šventiškos vakarienės šeimos ar bičiulių rate. Tai deserto atitikmuo. Tai šeimininko komplimentas svečiams. Tai – ta vienintelė taurė, kurios norisi tingiam, sočiam ir neskubriam pokalbiui po vakarienės.

Šio alaus nereikia derinti su maistu. Jį dera gerti vieną, užkandant nedideliu gabalėliu karčiojo šokolado arba – gerai skrudintais migdolo(ų?) riešutais. Su nedidelėmis aitriosios paprikos miltelių natomis.

Taip…. tokio prabangaus alaus Lietuvoje pagaminta dar nebuvo…

Jis prabangus viskuo: solidžia popierine dėžute, į kurią yra įpakuotas, buteliu, kurio kakliuko nedarko tie pigūs blizgučiai, iki šiol klijuoti ant kitų „tradicinės šeimos“ atstovų. Vietoje etiketės ant kamštelio yra solidi popierinė banderolė, kurioje yra Džuljetos parašas, informacija apie statines ir net – butelio numeris. Aš ragauju butelį, kurio numeris 5653.

Jis prabangus ir kaina – jei gerai žinau, tai jis kainuos 20Lt už 0,5L butelį. Tai va!

Brangiausias lietuviškas alus, kokį esu gėręs iki šiol. Ir nors kaina šokiruoja, tačiau aš spėju, kad jis bus ir greičiausiai parduotas alus.

Kodėl? Nes jį pirks visi. Jį pirks lojalūs „Švyturio“ gerbėjai ir heiteriai.
Jį pirks visi nuo Račo iki Užkalnio, nuo Petruškevičiaus iki Drukteinio, nuo Kubiliaus iki Butkevičiaus.

Jį pirks visi, nes visi norės paragauti „Kas tai per alus, kuris kainuoja 20Lt ???“

Jį pirksi ir tu, mano mielas skaitytojau. O jeigu nepirksi – gailėsiesi, ir negalėsi prieštarauti, kad neįspėjau.

Gailėsiesi, nes tokio alaus daugiau nebebus. Šis – vienintelis ir nepakartojamas.

Ar sakau, kad šio alaus daugiau nevirs? Ne, greičiausiai virs. Tačiau alus nebebus toks pats. Šis yra pirmas, kurį brandino viskio statinėse. Tai jam priklauso visa ta „grietinėlė“, vardan kurios šios statinės ir buvo atgabentos. Kitas alus bus panašus, bet jau nebe tas.

Aš nuoširdžiai manau, kad aludariai paskubėjo. Arba – pavėlavo išpilstyti. Aš šį alų statinėse būčiau laikęs dar bent 3 mėn. O gal ir visus metus.

Tačiau yra kaip yra – šventės, o kartu su jomis ir tradicijos – nelaukia. Alus turi būti čia ir dabar. Kad visi norintys spėtų jo įsigyti. Ir jei ne sau, tai dovanų įteikti.

Paskubėk ir tu, kol dar yra. Šio alaus nereikia daug. Bet paragauti jo – privaloma.