Visiškai atsitiktinai internete atradau „Raudonų plytų alaus dirbtuves“. Tai buvo kažkas tarp staigmenos ir lengvo šoko. Maniau, kad gana atidžiai seku lietuviško alaus sceną ir žinau beveik visas naujienas. Ir štai – projektas, kuris be fanfarų pradėjo gyvuoti, ir turi kuklius namus internete. Wow.
Tai ne šiaip projektas. Tai atsakymas į visus ore sklandžiusius gandus apie tą mikro bravoro įrangą, kurią įsigijo „Švyturys“, bei klausimus ką ir kada jie su ja darys, bei apskritai kam ji buvo pirkta ir įsigyta. Kadangi mane ėmė erzinti tie gandai ir nežinomybė, tvyranti ore, aš pasinaudojau pažintimis ir įsiprašau pokalbiui apie šį projektą, alų, bei kas čia apskritai yra, kodėl ir kaip.
Taigi – nedidukas interviu su šio projekto kuratoriumi (jeigu taip galima pasakyti), „Švyturio“ alaus kategorijos vystymo vadovu Andriumi.
Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nutiko, kad „Švyturyje“ atsirado mikrobravoro įranga ir gimė pats „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ projektas?
Idėja galvose buvo jau senai. Ne paslaptis, kad mes esame peikiami alaus mėgėjų, neva mes esame nelankstūs, konservatyvūs gamintojai, kurie negamina naujovių, kažkokių radikalesnių alau rūšių, kad mūsų produkcija pagrinde yra lageris ir mes labai pataikaujam alaus mėgėjų skoniui, tačiau mažai prisidedam prie lietuviškos alaus kultūros puoselėjimo. Tad mintys, kad mes galėtumėm gaminti kiek kitokias, nei įprasta, alaus rūšis buvo jau senai. Tam, kad mes tai galėtumėm daryti mums reikėjo specifinės įrangos. Ilgainiui mes tam subrendom ir taip vieną dieną ta mažų partijų alaus gamybos įranga atsidūrė pas mus. O dirbtuvėlės atsirado tam, kad mes galėtumėm be didelių nuostolių (neverdant vienu metu kelių tonų alaus) pradėti ieškojimus ir daryti eksperimentus su naujomis alaus rūšimis be didesnių nuostolių esant nepavykusiam bandymui.
Internetinėje svetainėje skelbiate, kad nuvingiavo ir nauja butelių pilstymo ir etikečių klijavimo juosta, skirta mažoms partijoms išpilstyti. Ar tai reiškia, kad alaus dirbtuvėlės yra nepriklausoma darykla darykloje, kurioje bus gaminamos mikropartijos rinkai?
Ne. Procesas yra toks: yra kūrybinės dirbtuvėlės, kuriose vienu metu išverdama 100L alaus. Čia mes kuriame naujus receptus, juos išsibandome ir vertiname gautą rezultatą. Jeigu mes nutariame, kad rezultatas yra toks, kokio tikėjomės ir jį verta pasiūlyti alaus mėgėjams – mes darome kartotinį virimą pagrindiniuose (didžiuosiuose) katiluose, verdame mažą partiją šio konkretaus alaus ir tada jį ruošiame rinkai. Taigi, tai kas pasiekia lentynas yra alus, kuris išvirtas tame pačiame Klaipėdos katile, kaip ir „Švyturio ekstra“, tik jo partija yra daug mažesnė, praktiškai tokia, kokią minimaliai leidžia virti mūsų įranga.
O kad skaitytojai galėtų suvokti tuos mąstus – maža partija, tai čia kiek? Koks tai alaus kiekis?
Tai yra 15 tonų alaus. Vienas vieno alaus virimas ir kiekis, koks gali būti minimalus, verdant mūsų įranga. Tam net naudojam specialius fementerius, kurių apatinė šaldymo riba yra 15 tonų. Žinoma, tiek nepatenka į butelius – yra gamybos ir linijos nuostoliai, tačiau alaus yra išverdama tiek ir po fermentavimo bei brandinimo yra pilstomas.
Alus buteliuose galios 4 mėnesius, o KEG’ai (metalinės alaus statinės, kuriose alus tiekiamas barams) bus pilami nuolat, pagal poreikį, iš brandinimo talpų kas savaitę ar dvi ir vežami į barus.
Ar tai reiškia, kad perkant šį alų baruose jis bus maksimaliai šviežias? Nepilstysit visko vienu metu, o įpilsit tiek, koks bus rinkos poreikis, palikdami likutį toliau bręsti?
Taip, būtent taip ir bus. Įprastai alaus daryklos turi fermentacijos talpą, kurioje pasibaigus fermentacijai pašalina mieles ir palieka brandinti. „Švyturio“ alaus darykloje mes turime rūsiuose specialias brandinimo talpas, į kurias perpilamas alus iš fermentacijos talpų. Čia yra galimybė jį brandinti neužimant pagrindinių gamybinių įrengimų, o į KEG’us jis bus pilamas toks, koks bus brandinimo talpose: nepasterizuotas ir nefiltruotas. Toks, koks ir turi būti draught alus.
Ar „20 statinių“ receptas irgi buvo šiose dirbtuvėse sukurtas?
Ne. Šios alaus dirbtuvės atsirado tik rugpjūčio mėnesį ir „20 statinių“ projektas faktiškai startavo kur kas anksčiau, nei mes pradėjome naudotis šia nauja įranga dirbtuvėse.
Šio projekto svetainėje skelbiate informaciją apie tris pirmas alaus rūšis, ir ši informacija yra kur kas detalesnė apie alaus sudėtines dalis, nei iki šiol skelbdavote. Ar tai požymis, kad orientuojatės į tuos alaus mėgėjus, kurie labiau domisi alumi ir žino ne vien tai, kad alaus yra lageris, tamsus ir kvietinis?
Taip. Paties šio projekto misija yra skleisti informaciją apie alų ir jo vartojimo kultūrą. Nes Lietuva yra ir alaus šalis ir mes norime šviesti alaus mėgėjus ir kelti alaus varotjimo kultūrą. Norime, kad alų geriantys žmonės daugiau sužinotų apie patį alų, jo sudėtines dalis, kaip jis yra geriamas. Kad tai nebūtų tiesiog alkoholinis gėrimas, o savitas kievienos rūšis tradicijas turintis produktas. Todėl mes pradėjome nuo to, kad ant kiekvieno butelio rašome šio alaus sudėtyje naudojamas žaliavas – salyklus ir apynius, rašome informaciją apie alaus stirpumą, spalvą, kartumą ir kt. Norime, kad apie alaus sandarą sužinotų kuo daugiau žmonių. Tai tam tikra prasme taip pat yra edukacija.
Taigi, alus jau yra. O kas dirba šiose alaus dirbtuvėse? Kas kuria receptus, vertina kokybę, priima sprendimą ar pasirodys alus rinkoje, ar ne? Kas ta dirbtuvių komanda?
Pirmuosius receptus sukūrė Džuljeta (Džuljeta Armonienė – aut. past.) ir tai nėra jokia paslaptis. Bet ištikrųjų šios alaus dirbtuvėlės nebus tik vieno žmogaus laboratorija. Aš pats, Andrius, esu namų aludaris, esu išviręs namuose ne vieną alaus rūšį, tad ir šiose dirbtuvėse esu viręs kelias alaus partijas, eksperimentavęs su naujais receptais ir stebėjęs rezultatus. Nes tai, ką verdi namuose ir perskaičiuoji į didesnius kiekius neretai skiriasi. Tenka analizuoti rezultatus, taisyti klaidas, vėl bandyti. Galų gale reikia prisijaukintį patį alaus procesą, nes pramoniai procesai nemažai skiriasi nuo to, ką darai namuose virdamas alų.
Taigi, šios trys alaus rūšys yra tik pradžia. Kursim naujus receptus, bandysim kitas alaus rūšis ir stilius. Gali būti, kad kažkurios rūšys išpopuliarės ir bus verdamos periodiškai. Labai paprastai pasakius – šiandien nėra sudėliota aiškaus plano kas ir kada bus kuriama ar bandoma. Tikslas yra pasiekti, kad dirbtuvės nuolat eksperimentuotų, nuolat bandytų, kurtų kažką nauja ir tai, kas pasiteisins – kas turėtų galimybę pasiekti alaus mėgėjus.
Dabar esančio trys rūšys: nefiltruotas lageris, witbier’as ir ąžuolinis dubbel. Lageriai ir kvietiniai alūs „Švyturiui“ nėra naujiena, o kaip su dubbel’iu? Kas tai? Naujas iššūkis? Kaip sekėsi?
Taip, dubbel’is yra pirmas bandymas. Ir aš asmeniškai manau, kad jis yra pasisekęs. Jeigu parduotuvėje žmogus rinksis tarp šių trijų rūšių tik vieną – aš norėčiau, kad jis išeitų pasirinkęs dubbel’į, nes jis savyje turi daug netradicinio saldumo, turi nemažai biskvitinio aromato, yra įdomus ragauti. Ir dar smagus gamybos etapas – mes šį alų brandinome naudodami ąžuolo drožles, kurios prideda jam savitumo ir tvirtumo.
Paskutinis klausimas: jau yra trys skirtingos alaus rūšys, kurios kaip dirbtuvių rezultatas atkeliavo iki parduotuvių lentynų. Kas bus toliau? Kokių artimiausių naujienų galime tikėtis iš „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“?
Amerikietiška IPA. Jeigu pasitvirtins mūsų bandomi receptai su ta apynių sudėtimi, kurią naudojame virdami bandomąsias partijas ir naudodami sausam apyniavimui, tai artimiausia naujiena bus IPA.
—-
Šnekos šnekomis, o alus (rezultatas) mane sudomino dar labiau. Šio alaus jau galima įsigyti „Gero alaus parduotuvėse“ ir „Vynotekose“. Andrius minėjo, kad ateityje jį siūlys barams pilstomo alaus pavidalu, tad galima tikėtis, kad artimiausiu metu jis pasirodys ne tik butelinėse, bet ir draught versijose. Šiandien jo yra tik butelinio – tokį ir ragauju.
Buteliukai nedidukai, 0,33L santūriai ir stilingai apipavidalinti. Yra versijos, supakuotos medinėse dėžėse po 4 (viso 12 buteliukų). Paprasta, dailu, stilinga ir be didelių pretenzijų. Alus užkimštas vienodais baltos spalvos kamšteliais su dirbtuvių logotipu. Savo išvaizda jie niekuo neprimena „Švyturio“ alaus daryklos produkcijos ir jeigu nerodyti, kas yra gamintojas – vargu ar kas pasakytų, kad alus išvirtas Klaipėdoje.
Pradedu ragauti nuo nefiltruoto lagerio „Ungurio kojos“
Aromatas nėra išraiškingas, dominuoja skrudinta karamelė, šiek tiek vanilė, kepti riešutai. Aromatas sumišęs, sunkiai identifikuojamas. Kaip iš dubbel stiliaus alaus tikėjausi daugiau.
Labai lengvai užpildantis burną, vidutinio kūno, neklampus ir nevarginantis. Ryškiai salykliškas, saldokas, primenantis mamos kepta keksą su razinomis. Apynių kartumas labiau primena pridegusio kekso plutą, kurią būdamas vaikas nukrapštydavau nuo kepimo formos.
Poskonyje nežymus apynių kartumas, susijęs su lengvomis ąžuolo taninų natomis. Bus tokių, kurie šį alų peiks, bet aš manau, kad tai yra labai subtilus kūrinys.
Brandintas su skrudintomis prancūziško ąžuolo žievėmis.
A tai musiet bus pirmą daugmaž normalų virimuką 15 tonų bebaigią ir tamystai, Žebenkštie, jau pakliuvo, sakykim, antro, jau nebūtinai gero, virimo, produktas. O gal ir baltąjį supilstė… Vienžo, dar vieno tokio a la belgiško vitbieriuko nepamiršk, vienok.
Prieš savaitę teko paragaut jų balto alaus „Bėganti kopa“. Negalėjom patikėt kad atsirado tokio fantastiško aromato baltas, ir svarbiausia- kad jis lietuviškas. Džiaugėmės, kad ilgą laiką mums buvęs skaniausias „Hoegaarden“ jau turi rimtą alternatyvą. Šiandien nusipirkę vynotekoje „Bėgančios kopos“ alaus manėm skaniai praleisim vakarą. Tik kažkodėl šįkart atrodo, kažkas pajuokavo, ir į tuos gražaus dizaino butelaičius pripylė paprasto negeriamo Švyturio „Balto“.. Jokio to nuostabaus aromato (ir aplamai-jokio kvapo), ir skonio- jokio, tik limonadinis rūgštumas, kaip „Balto“ alaus. Tiesiog kitas alus tuose pat buteliuose.. Kas čia per šposai tokie?..
o pati taurė pirkta, t.y. yra prekyboje ar gauta taip pat pasinaudojus pažintimis? 🙂
Taurę gavau dovanų, tiksliau išsiprašiau interviu metu kaip vizualinę priemonę fotografavimui.
blogesnės naujienos būti negali. jūs įsivaizduojate dabar mažą bravorą, kuris galėtų rasti vietos savo alui? su švyturio savikaina, su bokalais, skėčiais, padėkliukais ir kitais palaikymais jis paprasčiausiai neįsileis į barus kitų bravorų, o jei savininkas bandys teisintis kitokio alaus megėjais, sakys te tau dubelį ir nezysk.
Turiu tik bendrą supratimą apie alaus verslą, todėl nesiginčysiu apie tai, kaip turėtų daryti verslą maži bravorai. Bet galiu pasisakyti kaip „kitokio“ alaus mėgėjas. Aš norėčiau, kad į kokį barą benueičiau, visada rasčiau naujieną, t.y. iki šiol nebandytą alų. Nustebinkite mane. Gyvas ir vis gyvesnis alus manęs nebestebina. Moku už bokalą ir 8, ir 11 litų. Ar tiek neužtenka, kad galėčiau gauti ką nors naujo ir įdomaus?
Gyti, būtent to paties noriu ir aš – ateiti ir rasti naujieną. ateiti įdomaus alaus ne į spec. knaipę, bet turėti galimybę belekurioj didesnėj valgykloj (tarkim picadžiaze) užsisakyti ne švyturį. aš ne ideologiškai esu prieš didįjį bravorą, tiesiog man nusibosta ragauti tą patį, o švyturys ne dogfish head’ai, jie niekuomet nebus craft bravoras ir neturės tokios plačios paletės alaus. biznis bare labai paprastas ir susiveda į „kiek aš uždirbsiu“. švyturio 2,5lt plius bokalai, plius padėkliukai, plius skėčiai, plius meniu (jei turėsi išsikrtinį pasiūlymą tik su jų alumi), plius 5 tonos išpilta (nes netilpo), plius 2000grp per teliką ir t.t. versus Gytis (tarkime) su 4Lt ir paskola apyvartinėm lėšom, jau nekalbant apie bankrotą, kuriuo greičiausiai baigtųsi 5 tonų praradimas. kas laimi? tikrai ne vartotojas ir ne alaus kultūra, jei galima ją taip vadinti. man visai negaila dabartinių mažųjų bravorų, kurie nenustoja kliedėti apie savo tradicijas ir pilsto didžiąją dalį produkcijos į petą, o investicijas į įrangą, technologijas ir marketingą vadina (kaip geri seni buhalteriai) sąnaudomis, teisinasi lėšų stygiumi ir siekia pelno trumpuoju laikotarpiu. aš vis dar tikiu, kad į rinką Lietuvoje ateis vietiniai Sam’ai Calagione’ai, kurie net ir 20 milijonų litrų per metus virdami liks crafted, not manufactured. andrius malačius bičas, kiek žinau, ir švyturys sužaidė gerą partiją, bet aš netikiu kultūra, kurią neša vienas rinkos dalyvis. taip atsiranda užrašas Hefeweizen ant švyturio balto…
„…o švyturys ne dogfish head’ai, jie niekuomet nebus craft bravoras“
Kadaise, berods IBM bosas pasakė: kompiuteris niekada nebus įkandamas namų vartotojui. 😉
Laikas parodys – palaukim ir pažiūrėkim.
šitas žingsnis yra korporatyvinė politika. visi didieji tai daro, nes craft kategorija smarkiai auga. „Heineken noted that some of its customers have been seeking a more rounded choice of beers.“
Ne spec. knaipėse, kaip tamsta išsireiškei, įdomaus alaus nebus dar ilgai, o gal ir niekada ten jo nebus. Dėl to aš iliuzijų neturiu.
O kuo Švyturio „Baltas“ ne hefeweizenas? Man jis visai toks ir yra.
kas yra weizenas Vokietijoje yra apibrėžta įstatymu, Lietuvoje gi bet kokį kvietinį pavadini hefeweizenu tuomet, kai tai yra naudinga brand’ui (anksčiau šio užrašo ant etiketės nebuvo) ir niekas to nekontroliuoja. man jis visai nepanašus į jokį ragautą weizeną. ir tas nepanašumas visai ne gerąja prasme. tik didžiųjų bravorų alumi atsiraugėjus prisiminimai mane nuneša į rūdininkus ar tauro ragą.. tas kvaaaapas… bet mes ne apie tai. olandijoje nebūtina stovėti 10kv. m kaboke tam, kad paragauti įdomaus alaus, nors ir heineken ten irgi yra.
Aš ir anksčiau nemačiau vietos tiems mažiems bravorams, kurie metai iš metų verda tą patį nuobodų lagerį, gausiai atmiežtą karameliniais salyklais. Tačiau tokie projektai kaip „Dundulis“ įrodo, kad ir maži bravorai gali turėti savo vietą po saule. Konkurencija visada gerai. Vartotojas išlošia gamintojų karuose.
Kitas dalykas, kaip ŠUA pasielgti kad jų tam tikras žingsnis būtų įvertintas sveikintinu. Nuolat pliekiamas dėl savo myžalinės produkcijos ir t.t. išmeta galima sakyti tokią bombą alaus naujienose vėl blogiausia kas galėjo nutikti. Kuomet avys sveikos ir vilkai sotūs, tuomet piemeniui amžinąjį atilsį… taip jau yra
Mielaia dirbčiau tokios įmonės marketinge – kaip teko matyti super nerealią komandą jie turi. O alaus vyksiu ryt ieškot 🙂
Kaip tik dabar ragauju jų Dubbel’į. Saldumas skonyje, bet neįkyrus, aromatas silpnas, kūnas lengvas/vidutinis, o alkoholio netos nelenda ir šiaip tvarkingas alus. Pirmi žingsniai teisinga linkme jau žengti 🙂
Regi, pries fotkindamas galejai taure issiplaut, burbulais aplipusi, kad ja kur galas :))
Taurė buvo plauta ir stropiai iššluostyta medvilniniu rankšluosčiu prieš kiekvieną alaus įpylimą. Aš esu priekabus pašaliniams kvapams, todėl prieš kiekvieną degustavimą taurę išplaunu ir patikrinu, ar joje neliko jokio kvapo.
Burbulais taurė aplupusi ne dėl taurės, o todėl, kad toks yra alus. Stengiuosi būti objektyvus.
Matyt alus karbonizuotas per karbonizatorių, o ne brandinant.
20 statinių virėme Klaipėdoje. Ir sufermentuota buvo 15t. Į statines netiplęs alus buvo mūsų nuostoliai.
čia rimtai? pablūdot? nors kaina atperka net ir tai, bet ka aš žinau- puse išpilt 🙂 „pol litra v driebezgi“ prabangiai gyvenat
o kur virė „20 statiniu“, jei minimum 15 tonų verda. kažka čia skiedžia 🙂
Neklausiau, kur virė. Bet kad nežaidė po 100l – tai faktas.
Labai įdomu. Pagalvojau, kad reikėtų interviu apie raudonas plytas, o tik pyst – ir jau tavo įrašas.