Pastarosiomis dienomis esanti mėnulio pilnatis, kartu su nesenai įvykusiu saulės pliūpsniu, sunkiai paveikė Lietuvos valdininkus ir politikus.  Akivaizdus šių pasekmių indikatorius –  vis aktyvėjančios kalbos apie alkoholio, o ypač – alaus akcizo didinimą. Jei prieš kelias savaites buvo kalbama, kad didinant akcizą alkoholiui bus renkamos lėšos pensijų kompensavimui, tai dabar (matyt supratus PR klaidas) dangstomasi kova su alkoholizmu.

Dabar valdininkai jau kalba ne tik apie akcizo didinimą šiemet, bet ir apie 2015m. Kitamet ketinama didinti akcizą alui 50%, kai tuo tarpu stipriesiems alkoholiniams gėrimams akcizą ketinama didinti vos 5%.

Be to, norima visiškai uždrausti alaus reklamą. Visoje fizinėje ir virtualioje Lietuvos teritorijoje. Wow.

Darykim prielaidą, kad taip ir bus ir pabandykim panagrinėti situaciją, kaip šie mokestiniai pakeitimai įtakotų biudžetinę ir prekybinę Lietuvos ateitį.

Faktas yra tai, kad visi šie mokesčiai įvedami ne todėl, kad Andriukaičiui gaila beviltiškai prasigėrusios tautos. Na, gal kiek ir gaila, bet ne tiek, kad pultų prie nepopuliarių sprendimų. Mokesčiai reikalingi tam, kad į biudžetą būtų surenkamos papildomos lėšos. Nei vienas akcizo padidinimas ženkliai nesumažino alkoholio vartojimo rodiklių. Yra buvę sutapimų, tačiau suvartojimą labiau stabdė emigracija, o ne akcizai. Žodį alkoholį aš paminėjau tyčia, mat padidinus akcizą alui neišrankūs tautiečiai pradėjo pirkti kitokį alkoholį, o išmanūs verslininkai tuo mikliai pasinaudojo.

Pamenate, praėjusiais metais šurmuliavo alaus ribojimų pasiutpolkė? Buvo garsiai kalbama, kad reikia uždrausti stiprų alų, mažinti bambalių tūrį ir visa kita. Kuo viskas baigėsi? Rinkos perdalinimu. Stipraus alaus neliko, PET taros tūris sumažėjo, o susitraukusį parduotuvių lentynų asortimentą mikliai užpildė nauji pasiūlymai. Pasigrožėkite:

Štai ji – šlovingos politikų kovos pergalė prieš alaus pramonę.

Dabar, siekiant didinti akcizus alui, sakoma, kad faktiškai alus pabrangs vos keliolika ar kelias dešimtis centų ir jokios įtakos gamintojams tai neturės.

„Slenkstis, kurį perlipus pajamos pradėtų mažėti, yra taip toli mums, kad praktiškai mes net nefantazuojame, kad galėtume jį pasiekti. Tie skaičiai, kurie buvo minimi, kad 50 proc. bus padidintas akcizas, tai galutinėje kainoje nebūtų labai didelė išraiška. Ir kai aludariai gąsdina, kad atleis tūkstančius darbuotojų, sunku įsivaizduoti, nes tarp parduotuvių kainų skirtumas yra gerokai didesnis negu tas akcizo padidinimas sąlygotų didėjimą“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga. (Šaltinis: diena.lt)

O kaip yra iš tikrųjų? Priminsiu istorinius faktus. 2008m. buvo panaikinta akcizo lengvata mažiesiems aludariams, o alaus akcizas padidintas 10%. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – 2009m. bankrotą paskelbė aštuonios mažos alaus daryklos. Ir jos buvo ne didmiesčiuose, kur darbo vietų paieška yra lengvesnė – tai įvyko provincijos miesteliuose, apie kurių ekonominį atsigavimo skatinimą kalba dabartinė valdančioji dauguma.

Pakėlus akcizo mokestį alui ir bankrutavus mažiems aludariams valstybė kasmet netenka maždaug 10 mln. litų akcizo mokesčių ir vidutiniškai 11 mln. litų kitų mokesčių – apie 21 mln. litų mokesčių per metus.“ Tai 2009m. pranešė mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė.

„Vokietijoje, Čekijoje ir kitose senas aludarystės tradicijas turinčiose šalyse iš protėvių paveldėtus alaus gamybos receptus ir technologijas saugantiems gamintojams sudaromos kuo palankesnės veiklos sąlygos. Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai: jau keletą metų didinamais mokesčiais ir kitokiais apribojimais esame gujami iš rinkos“, – teigė L.Šileikienė.

Dabar aludariai – ir mažieji ir didieji – sutartinai įspėja, kad pakėlus akcizo mokestį alui teks mažinti darbuotojų, dirbančių alaus sektoriuje, skaičių penktadaliu. Šiuo metu Lietuvos alaus sektoriuje dirba ~13000 žmonių. Elementari matematika sufleruoja, kad be darbo liktų 2600 asmenų. Čia tų, kurie gauna atlyginimus, moka mokesčius ir neima pašalpų. Aš čia kalkuliatorių pamaigiau ir gavau rezultatą, kad vien per atlyginimus sumokamų mokesčių biudžetas gautų ~18mln. litų per metu mažiau, nei gauna dabar. Vien dėl atlyginimų. O kur dar kiti pridėtiniai mokesčiai, kurie sumokami iš to, ką sukuria šios darbo vietos? Žaliavos, energetika, kuras, transportas, pakuotė… galėčiau vardinti be galo.

Faktinė situacija yra tokia: mokesčiai į biudžetą nesurenkami šimtais milijonų. Tačiau tai nereiškia, kad ekonomika stagnuoja – ji tiesiog pasitraukusi į šešėlį. Skaičiuojama, kad dabartinės šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje siekia 30 milijardų litų. Vienok neskubama traukti milijardo iš šešėlio ir nesidomima – o kodėl mokesčių surenkama mažiau, nei tikėtasi. Einama primityviausiu būdu – planuojami esamų mokesčių didinimai. Konkrečiai šiuo atveju – alaus akcizo mokesčiai.

Štai dar keli istoriniai faktai: nuo 2008m. akcizas alui padidėjo 34%, o lietuviško alaus pramonė nuo tų pačių 2008m. sėkmingai traukiasi. Vien 2013m. alaus pardavimai krito 8,5%

Ir dar vienas: Pasak Baltijos gėrimų pramonės aljanso prezidento Romo Apulskio, didinant akcizus mažėja pardavimai, tad tikslo surinkti daugiau mokesčių valstybė tikrai nepasiekia – tai įrodo 2008-2009 m. statistika. Etilo alkoholiui akcizas tada buvo padidintas 40 proc., pardavimai sumažėjo 50 proc. ir valstybė prarado pajamas, o šešėlinė rinka išvešėjo.

O kas bus padidinus akcizą alui 50%? Taigi.

Aš dalinai suprantu dabartinės vyriausybės situaciją: reikia būti geriems rinkėjams, žūt-būt įvesti eurą ir užkaišioti mokestines skyles, ar bent pristabdyti jų didėjimą. Tačiau akivaizdu, kad skuboti ir neapgalvoti sprendimai situacijos negelbsti. Visi veiksmai primena bandymą prailginti paklodę, nukerpant vieną jos galą ir prisiuvant prie kito. Tik, va, bėda – paklodė dėl to neilgėja.

Turiu ir gerą žinią: alaus Lietuvoje bus pakankamai. Viena Lenkijos alaus darykla be didesnio vargo gali patenkinti visos Lietuvos metinį alaus poreikį. O tokių daryklų yra ne tik Lenkijoje, bet ir Baltarusijoje. Ir toliau išliksime šešta šalis pasaulyje, pagal išgeriamo alaus kiekį vienam gyventojui. Klausimas tik vienas – kur bus pagamintas tas alus, ir ar mūsų šalis turės iš to naudos.