Prieš kurį laiką rašiau apie dalyvius alaus konkursuose. Dabar panagrinėkime kitą barikadų pusę – teisėjus.

Čia viskas sudėtingiau. Visų pirma dėl to, kad savo krašte neturime tikrai patyrusių teisėjų, į kuriuos galime lygiuotis ir iš jų mokytis. Kol kas mūsų alaus vertinimo ir teisėjavimo kultūra kūdikystės stadijoje.

Visgi viskas juda teigiama linkme. Daugėja alaus konkursų ir vertinimo iniciatyvų: “Pakruojo alaus festivalis”, “Parodyk ką gali”, “Aludarių taurė”, GAP’o degustacijos. Tai labai smarkiai prisideda prie alaus vertinimo kultūros augimo ir bendro supratimo kaip alus turėtų būti vertinimas.

Alaus renginiuose teisėjas turi lemiamą balsą. Tai suteikia tam tikrų galių, bet taip pat ir atsakomybės prieš dalyvį (aludarį, bravorą). Žiūrint plačiau – įtakoja komercinių bravorų pardavimus.

Pateiksiu patarimų teisėjams, kurie, tikiuosi, geriau padės suprasti alaus vertinimo ypatumus ir galėtų būti kaip teisėjavimo etikos gidas:

  1. Pasiruoškite prieš renginį. Tikėtina, kad žinote kokio stiliaus alų vertinsite, tad mažiausia, ką galite padaryti, yra perskaityti stiliaus gidą. Rimtesni teisėjai pasidomės alaus stiliaus istorija, paragaus komercinių pavyzdžių.

  2. Nevertinkite taros ir alaus etikečių. Gali pasitaikyti atvejų, kai dalyviai pateiks alų nestandartiniuose buteliuose ir tai neturi įtakoti jūsų vertinimo – vertinkite turinį.

  3. Individualus ir grupinis vertinimas. Dažniausiai organizatoriai prašo vertinti alų individualiai. Suprask – kiekvieno pakviesto teisėjo nuomonė yra svarbi. Kaip ir viskas ok, bet realybėje viskas kitaip, nes teisėjai sėdi prie vieno stalo ir alų vertina bendrai. Vertinimo metu dalinamasi savo įspūdžiais apie alų: kartus, rūgštus, neatitinka stiliaus. Čia jau yra labai ne ok. Garsiai pasakoma mintis yra tarsi tam tikras inkaras kitiems teisėjams, kurio sunku  atsikratyti. Jei garsiai buvo išreikšta nuomonė apie tam tikrą alaus kriterijų, pradedi abejoti savo vertinimu: gal rimtai šis alus ne toks geras, gal aš nejaučiu to, ką jaučia labiau patyrę teisėjai. Svarbiausia, tai ką jaučiate jūs – tai ir rašykite. Jei esate pakviestas kaip teisėjas, tai jūsų asmeninė nuomonė ir ji yra svarbi.

  4. Alaus vertinimas pagal stilių. Stiliai padeda susigaudyti kas ir kaip. Visi teisėjai vertina pagal stilių. Visgi stilius yra tik gidas apibrėžiantis bendrines alaus stiliaus gaires. Tad jei alus geras, bet neatitinka stiliaus gido, nebrokuokite tokio alaus, raskite jo pliusus, pabrėžkite tai komentaruose. Bei galite nurodyti, kad jūsų nuomone alus neatitiko stiliaus.

  5. Alaus komentarai. Balai nėra svarbu. Jie svarbūs renginiui ir laimėtojams. Visiems kitiems balai yra tiesiog labai abstrakti informacija, todėl balai be komentarų yra niekiniai. Kodėl suteikiate 14 balų iš galimų 20? Kodėl 14, o ne 15? Motyvuokite komentaruose. Komentarai turėtų būti išsamesni, nei “lievas”, “geras”, “neblogas”. Rašykite konkrečiai, kas patiko ar nepatiko. Pavyzdžiui : “patiko kad alus skaniai kvepia, bet nepatiko vandeningas skonis, nes jei būtų stipresnio skonio, daugiau kartumo, būtų geriau”. Arba: “nepatiko kad toks silpno aromato ir truputį jaučiama rūgštis, tikriausia nuo skrudinto salyklo. Patiko alaus puta”.

  6. Balai. Dažniausia teisėjai balus skiria be jokios sistemos. Bet kaip: “tuo metu atrodė, kad 13 ir viskas, nepamenu kodėl, ai, koks skirtumas.” Man, kaip dalyviui, yra skirtumas. Aš atidžiai skaitau, ką jūs rašote. Gerbkite aludarį. Mano patarimas toks: prieš ragavimą visi alūs, kuriuos vertinate, yra verti maksimalaus balo. Ragaudami atrandame minusus, kuriuos ir įvardiname vertinimo kortelėje. Vienas trūkumas – vienas minusas. Paprasta. Komentarų galite nerašyti, jei alus vertas maksimalaus balo.

  7. Infekcija. Šis punktas pats rimčiausias. Ne karto teko susidurti su situacija, kai neblogas alus yra įvertinimas kaip infekcinis, nurūgštėjęs. Šį reiškinį pradėjau stebėti nuo 2012 Taurės renginio. Maždaug 1 iš 10 teisėjų turi savybę visur įžvelgti infekciją. Jie yra tikrieji raganų medžiotojai. Infekciją įžvelgs aluje su naujo pasaulio apyniais, aluje su skrudintais salyklais, vaisiniame, belgiško stiliaus aluje. Blogiausia yra tai, kad jie savo mintimis garsiai dalinasi su kitais teisėjais. Tai vienas iš rimčiausių viešai išsakomų kaltinimų. Perskaitęs “infekcija”, aludaris perskaito taip : “labai baisus, negeriamas alus, tai baisiausia, ką ragavau”. Daugelį atvejų konkurso dalyvis alų teikia rimtai, tiki savo alumi. Komentarai apie infekciją sukuria konfliktinę situaciją. Dalyvis neturi priemonių duoti atgalinį feedback’ą teisėjui ir apginti savo suterštos reputacijos. Mano patarimas – vertinkite alų paprasčiau, t.y., jei jaučiate rūgštį, pirma sau užduokite klausimą, ar ji jums labai maišo, ar ji yra nepakenčiama, ar tai tikrai yra infekcija? Ar ji nėra dėl skrudintų salyklų, kvietinio, belgiško, kaimiško mielių, vaisinio alaus? Alus yra kompleksiškas gėrimas. Alaus pasaulyje rūgštumas yra toleruotinas reiškinys. Rūgštį tam tikro lygio (čia yra daug niuansų) gali atpažinti tik daug ragaudamas rūgštų alų (lambiką, belgišką, kvietinį, stout’ą, vaisinį, su egzotiškais apyniais). Tad jei jums nėra pakeliama mintis apie alų su rūgštimi – neteisėjaukite. Geriau virkite alų ar užsiimkite kita naudinga veikla.

  8. Būkite tolerantiški. Lengva supeikti nelabai vykusį alų. Sunkiau yra rasti jame kažką gero ir tai akcentuoti. Pasistenkite. Šios pastangos padrąsins dalyvį. Po metų jo alus bus geresnis ir gal būt net vertas maksimalių balų.