Mylimi ir nekenčiami. Liaupsinami ir peikiami. Tai – „Alaus namai“.
Būsiu atviras: rašyti apie barą – restoraną „Alaus namai“ man yra nelengva. Visų pirma todėl, kad pati vieta prikelia senus, sentimentalius, prisiminimus apie tuos laikus, kai buvau jaunas ir gražus, o šiose patalpose klestėjo legendinė „Ritos slėptuvė“, alyvinių švarkelių laikais įnešusi gaivų gūsį viešojo maitinimo įstaigų kultūroje.
Antroji priežastis – šios vietos populiarumas. „Alaus namuose“ bent kartą lankėsi veik visi alaus mėgėjai, ir aprašė šią vietą net ir tie, kurie nesižavi alumi, kaip gėrimu. Ne kartą čia lankiausi, todėl pabandysiu ir aš aprašyti savo įspūdžius apie šią neformalią ir netradicinę Vilniaus vietą.
Istorija. Šis restoranas – baras yra tikrai kitoks ir savitas, išsiskiriantis iš kitų barų bei restoranų ir unikalus savimi. Po garsios ir skandalingos Ritos slėptuvės verslo griūties apie patalpas Goštauto g. buvo gana greit ir ilgam pamiršta. Senamiestyje atsidarinėjo naujos pasilinksminimo vietos, Gedimino pr. pabaiga lėtai gęso. Ši Vilniaus dalis, kaip pramogų vieta, buvo pamiršta. Ir tuo metu, kai visa Lietuva krizeno, o barai užsidarinėjo vienas po kito, čia vėl atsivėrė durys. Jas atvėrė drąsūs ir aluje nusimanantys žmonės. Nuo pirmos dienos vieta stebino ir šiandien tebestebina savo unikalumu, verslo stereotipų ir standartų laužymu, todėl yra populiari ir klestinti iki šiol. Ir iki šiol tai vienintelė vieta Vilniuje, kuri vienu metu savyje gali talpinti virš 500 alaus mėgėjų.
Dabartis. Banko ir verslo atstovų akimis viešojo maitinimo įstaiga yra pats rizikingiausias verslas. O rizikos esmė tokia: štai atidaromas naujas restoranas, jis tampa populiarus. Žmonės tiesiog plūsta į jį, bet vieną dieną nutinka kažkas, ko niekas negali paaiškinti. Restoranas ištuštėja, ilgainiui – visiškai užsidaro. Ir tai gali įvykti tikrai greitai – dar pernai jis ūžė ir klestėjo, o šiemet ant durų jau kabo spyna. „Alaus namai“, duris atvėrę 2009m., sėkmingai gyvuoja jau penkti metai. Ką ten gyvuoja – jie klesti. Net ir užsukus antradienio vakarą visi staliukai yra užimti, žmonės gyvai bendrauja, o padavėjos ir barmenai vos spėja suktis. Apie savaitgalio vakarus net nekalbu – visi žino, kad norint patekti į „Alaus namus“ savaitgalį staliuką reikia rezervuoti prieš savaitę. O tuo gali pasigirti nedaugelis Lietuvos restoranų. Be to, vieta yra labai dėkinga – virš restorano negyvena žmonės (nėra butų), todėl niekas neprieštarauja dėl viešosios tvarkos pažeidimų. Šio privalumo dėka „Alaus namai“ gali ūžti iki išnaktų, savaitgalius paryškindami trankiais kocertais. Kur eis tie alaus mėgėjai, kai mažieji bariukai dėl kaimynų (ne)malonės užvers duris 22val.? Taip – jie eis į „Alaus namus“. Jeigu dar liko vietos.
Aplinka. Aš nemėgstu „Alaus namų“ savaitgaliais ir beveik niekada tuo metu čia nesilankau. Visų pirma todėl, kad savaitgaliais namai virsta triukšmingai dūzgiančiu aviliu, kuriame susikalbėti tampa sunku, o užgrojus muzikantams tai tampa nebeįmanoma. Mano naktinis gyvenimas prasidėjo anksčiau, nei pasaulį išvydo kai kurie šio blog’o skaitytojai, todėl man dažniau norisi ramesnės vietos vakaro praleidimui. Matyt senstu. Be to mane organiškai erzina, kai pasėdėjus bare ir išleidus jame virš 100Lt. staiga išdygsta apsaugos darbuotojas ir reikalauja kelių litų kaip užmokesčio už būsimą koncertą. Nejau tie keli litai išgelbės jūsų verslą? Tai yra taip pat nyku, kaip pinigų rinkimas už teisę pasinaudoti tualetu. Vieną kartą sumoki už tai, kad gautum alaus, kitą kartą – tiek pat, kad jį paliektum. Tokios tradicijos gyvavo nepriklausomybės aušroje ir būtent jas man primena tų varganų litų rinkimas už kocertą, kurio aš visai nelaukiu. Aš atėjau išgerti daug alaus ir sočiai pavalgyti, todėl kaskart atėjus apsauginiui aš paprašau sąskaitos.
Kad jau prakalbau apie tualetus – tai dar viena opi „Alaus namų“ vieta. Aš nesakau, kad tualetai yra prasti – anaiptol. Jie švarūs, tvarkingi, trijų durų asmeninės kabinos visoms gamtinėms reikmėms atlikti ir viskas yra gerai, jeigu tai – savaitės vidurys. Savaitgalį tai tampa pragaru. Visi, kurie mėgsta alų, žino – nėra didesnės kančios, nei stovėti eilėje prie tualeto pilna pūsle. Juolab, kad tualetai yra belyčiai, jais bendrai naudojasi vyrai ir moterys. O ten kur moterys – ten visada eilės. Taigi. „Alaus namuose“ pasigendu senos geros vokiškos arba belgiškos, atsiprašau, myžyklos. Vietos, kur pečius surėmę vyrai solidariai šalina skysčius į nerūdijančio plieno lovį. Taip, tai nėra estetiška ir subtilu. Tačiau tai yra pralaidus sprendimas, panaikinantis bet kokias eiles ir kančią lankytojų veiduose. Pakentėjus du kartus aš rimtai pagalvoju – ar tikrai to noriu trečią kartą? Ne. Todėl einu ten, kur galiu gerti alų be kančios.
Atmetus šiuos du nemalonius reiškinius galiu drąsiai teigti, kad „Alaus namų“ aplinka yra labai jauki. Erdvės yra atviros ir kartu gana intymios. Čia tvyro jauki gelsva prieblanda, čia žmonės bendrauja atvirai ir nesivažydami. Čia gali ateiti, prisėsti ir su draugais atvirai bendrauti visomis temomis – aplinkiniams tu būsi neįdomus. Čia pasijunti tarsi įsilietum į Vilniaus gatvęs ir jomis tekantį gyvenimą: aplink renkasi įvairūs, laisvi, spalvingi žmonės, kurių buvimas sukelia laisvės ir lengvumo pojūtį. Apsidairius aplink nepamatysi lojalių žurnalo „Žmonės“ dalyvių. Čia nesirenka tie, kas net ir vakare vaikšto po miestą su akiniais nuo saulės arba atvirai pašiepia „alaus snobus“. Čia renkasi tie patys žmonės, kuriuos sutiksi gatvėje, parke, aikštėse: architektai, vadybininkai, kasininkės, vairuotojai, studentai, IT’šnykai, sunkiojo roko mėgėjai, keliautojai – tie patys žmonės, kurie mus supa kiekvieną dieną. Moterų čia tiek pat, kiek vyrų, todėl nereikia baimintis, kad pakliūsitę į rūsį, pilną sotrų barzdotų nevalų. Visa tai sukuria bendrumo, jaukumo ir laisvės pojūtį. Nori pajusti Vilniaus gyventoją? Ateik į „Alaus namus“.
Alus. Alaus čia į valias. Vien pilstomo alaus čia yra virš 15 rūšių. Ir nei vieno iš didžiųjų gamintojų. Be to, dažnai atėjusi padavėja pasiūlo ką nors nauja. Štai vakar man patarė paragauti Dundulio „Kiečių“alaus. Tiesa, padavėja nelabai ką galėjo pasakyti apie šį alų, bet tai, kad pasiūlė tai, ko nėra meniu – jau malonu. Kam nepatinka pilstomas – gali rinktis iš kelių dešimčių skirtingų alaus rūšių buteliuose. Siūlomas ne vien lietuviškas alus – rasite alaus iš Čekijos, Belgijos, Anglijos, Airijos, JAV, Rusijos ar Vokietijos. Žinot, man kartais keista skaityti komentarus internete, kad „Alaus namuose“ niekas nesikeičia ir alus jau nusibodo. Ponai, išlepote! Jau išragavote viską viską ką siūlo „Alaus namai“? Ir viskas nusibodo? Tuomet arba jūs meluojate, arba – jums metas pasitikrinti kepenų būklę. Šiandien (jeigu gerai suskaičiavau) „Alaus namai“ siūlo rinktis iš 103(!) skirtingų alaus rūšių. Nusibodo? Nejuokinkit manęs ir pradėkite gerti degtinę. Alus – ne jūsų gėrimas.
Atskiras komplimentas už alaus bokalus. Senamiesčio barai vargsta ir skundžiasi dėl bokalų trūkumo bei pilsto „Švyturį“ į „Kalnapilio“ bokalus, ar dar blogiau – vienkartinę plastikinę tarą (shame on You, „Bix“!) – čia šis klausimas išspręstas paprastai ir tobulai: alus pilstomas į bokalus, papuoštus baro logotipu. Išdidus ir pagirtinas žingsnis, niekingai sakantis: alaus gamintojai – užsikruškit! Mums svarbus mūsų lankytojas ir mūsų įvaizdis.
Maistas. Maistas šiame restorane yra vertas atskiros pagyros. Viską, kas susiję su maistu, šis restoranas paveldėjo iš geriausių vokiškų alaus restoranų tradicijų. Trys pagrindiniai bruožai, kuriais galima vertinti čia siūloma maistą yra tokie: skanu, daug ir tikrai nebrangu. Restorano virtuvės darbuotojai yra dosnūs kaip mama ar močiutė: lėkštės yra milžiniškos (ne visos picerijos tokias turi) ir maisto jose yra DAUG. Neslėpsiu – aš mėgstu pavalgyti. Tačiau čia net ir aš maistą užsisakau atsargiai: porcijos yra tokio dydžio, kad jeigu gausite antrą patiekalą, ir tik po jo – užsakytus užkandžius, tai greičiausiai užkandžiai keliaus atgal, nes fiziškai nepajėgsite jų sudoroti. Jeigu kepta duona – jos bus kalnas, jeigu žirniai – dubuo, užsisakius karališkas krevetes arba sparnelius nebus taip, kaip kitur – atneša 3 nusususius vienetus. Čia jų bus pilna lėkštė, o juos suvalgius imsite dūsauti, žiūrėdami į pagrindinį patiekalą. Jeigu imsite kiaulės kojas – jos bus dvi, tobulai byrančios nuo kaulų, paguldytos ant kalno gardžių žirnių su spirgučių padažu. Karka vartysis troškintuose kopūstuose. Ausis kaip paklodė dengs beveik visą lėkštę. Dievaži, šie žmonės žino ir moka maitinti žmonės. Įdomiausia tai, kad kainos / kokybės / kiekybės santykis yra laužantis visas viešojo maitinimo verslo tradicijas. Užsisakykite sriubos ir karštą patiekalą. Jeigu pavyks viską suvalgyti – išeisite skersas. O sumokėsite mažiau, nei už dienos pietus picerijose, kurios lankytojus maitina „už kuponiukus“.
Kartu ir paburbėsiu: peržiūrėkite padažaus. Gal aitrus padažas iš Maximos sloinikėlio ir tinka prie sparnelių, bet krevetėms reiktų kitos kompanijos. Ir prie sparnelių padėkite kelias šlapias servetėles pirštams nuvalyti. Juk nėra brangu. Dievas gyvena mulkmenose. Keli nežymūs potėpiai iš esmės pašalins smulkius trūkumus.
Čia nerasite jokių išieškotų molekulinės virtuvės patiekalų a-la „anties krūtinėlės putėsiai su imbiero ir papajų medaus plutele“. Ne. Čia yra daug, paprasto ir labai skanaus maisto. Tokio, kokiu per šventes jus vaišina mama. Ir taip turi būti – alaus išgėręs ir sočiai pavalgęs žmogus išeis laimingas ir tikrai ateis dar ne kartą.
Apibendrinant. Visi, žmones maitinantys ir girdantys, verslininkai žino paprastą taisyklę: jie privalo dirbti taip, kad jų maistą ir gėrimus žmonės pirktų. Ir pirktų dideliais kiekiais. Tada verslas klestės. Kai tik vienas ar kitas gudrutis pradeda taupyti kokybei irba kelti kainas – tuojaus restoranas yra pasmerktas žlugti. Ir žlunga greit bei gėdingai. Sprendžiant pagal klestėjimą „Alaus namai“ šią pamoką išmoko ir klaidų nekartoja. Todėl sakau: „Alaus namai“ yra tobula pinigų darymo mašina ir iš jų galima daug išmokti.
Aš labai apsidžiaugčiau, jeigų „Alaus namai“ išsiplėstų: vieną dieną prikeltų mirusį „Tauro ragą“ ir jame įrengtų tikrą vokišką alaus restoraną, kuriame per du aukštus aidėtų linksmi žmonių balsai, palydimi susidaužiamų bokalų skambesio. Kaip koks Vydas ateičiau pragerti savo pensijos.
„Alaus namai“. A. Goštauto g. 8, Vilnius
Tel.: 8 687 28930
Tinklapis internete: www.alausnamai.lt