Nuo šių metų pradžios Vilkmergės alus socialiniuose tinkluose savo gerbėjams būrė intrigą: vyriausiasis aludaris Ramūnas pagal visas šiuolaikines tradicijas pradėjo fotografuotis ir kelti nuotraukas apie kelionę į Vokietiją. Pradžiugino, kad išvažiavo, vėliau – kad atvažiavo, po to – kai bare prie bokalo pasėdėjo ir dar kai sužinojo apie naują salyklą. Vėliau atskleidė kortas „gaminsime Altbier“ stiliaus alų ir po kelių selfių aprimo.

Kovo 3d. FB pasirodė naujojo alaus butelio nuotrauka ir skelbimas: „Senovinis“ alus jau buteliuose! Super. Kai radau lentynose – nusipirkau butelaitį paragavimui. Smalsu pasidarė – ką jau čia taip iškilmingai virė, kad net iki Vokietijos teko važiuoti žinių pasisemti.

„Altbier“ yra viena iš senųjų Vokietijos alaus rūšių. „Alt“ vokiečių kalboje reiškia „senas“, ir iki lagerio išpopuliarėjimo „Altbier“ Düsseldorf’o, iš kur ir kilęs šis alus, apylinkėse buvo vadinamas tiesiog „bier“.  Dabar jis neretai vadinamas Düsseldorf Alt. Visumoje tai buvo regioninis alus, savo su savo išskirtinėmis savybėmis: alaus gamyboje naudojami 5 skirtingi salyklai, išraiškinga vario spalva ir salykliškai – karamelinis saldus skonis, harmoningai sumišęs su tauriųjų apynių kartumu. Šį alų rekomenduojama derinti su kiaulienos kepsniais, mėsos troškiniais, čili troškiniu ar keptomis dešrelėmis. Tiek jei trumpai. Kam įdomu detaliau – rekomenduoju net 144 puslapių knygą apie šį alų „Altbier: History, Brewing Techniques, Recipes“.

Ragauju Vilkmergės Alt’o rezultatą:

 

Kadangi alus nėra, švelniai tariant, populiaraus stiliaus – kartu papasakosiu apie reikalavimus šiam stiliui vertinant.

Aromatas:  Subtiliai salyklinis, kartais grūdinis aromatas. Apynių aromatas – nuo nedidelio iki jokio. Be diacetilo.

Taip ir yra. Tik pats aromatas labai blyškus. Salyklai dar juntami, apynių visai ne. 4/10

Išvaizda: Nuo šviesaus vario iki šviesiai rudos spalvos; dėka prailginto šalto brandinimo būna labai skaidrus. Nedidelė ar vidutiniška, balkšva ar balta puta su geru patvarumu.

Tobulai skaidrus, nedidelė tvari puta, tamsoko vario spalva. Nėra idealu, bet be didelių priekaištų. 9/10

Skonis: Pakankamai kartus bet subalansuotas sklandaus ir kartais saldaus salyklo charakterio, kuris gali turėti turtingą, biskvitinį ir/arba lengvai karamelinį skonį. Sausa pabaiga dažnai su išliekančiu kartumu. 

O čia jau prašauta. Tiek skonyje, tiek poskonyje apynių kartumo nerasta. Visumoje protu suvoki, kad jie čia yra ir be jų viskas būtų kitaip, tačiau salyklinis saldumas įkyrus iki paskutinių poskonio natų. Silpnai. 5/10

Bendras pojūtis: Tirštumas – nuo vidutiniškai mažo iki vidutiniško. Vidutiniškos ar vidutiniškai didelės karbonizacijos.

Jeigu su alaus kūnu viskas neblogai, tai su karbonizacija nepataikyta. Jos, praktiškai, nėra. Tai matosi ir nuotraukoje: karbonizacija itin žema ir susidarius putai jos nebelieka. Matomai iš čia ir perteklinio saldumo efektas. Būtų didesnė karbonizacija, alus atrodytų sausesnis, nebūtų toks įkyriai saldus. 15/20.

Viso: 33 iš 50 galimų. Pridėsiu po balą už originalumą ir turtingą salyklų kiekį: tebūnie 35.

Alus įdomus. Galėjo būti geriau? Galėjo. Mat man šis alus labiau primena doppelbock’ą o ne altbier’ą. Ar verta ragauti? Verta. Ypač tiems, kas skundžiasi, neva eiliniai populiarieji lageriai jiems pernelyg kartūs. Man norisi sulaukti pakartotinių šio alaus virimų – gal  būt jie turės geresnį salyklo saldumo/apynio kartumo balansą.