Pub’ų Vilniuje pridygo kaip grybų po lietaus Dzūkijos miškuose. Matyt mada tokia. Buvo barai, dabar – pub’ai. Senamiesčio centre įvairaus plauko pub’ų nors vežimu vežk. Apie Dirty Duck pub’ą išgirdau veik iš kart po jo atidarymo ir nuo tada ieškojau progos jį aplankyti. Ne todėl, kad pub’as ir ne todėl, kad senamiestis. Todėl, kad jie savo lankytojams siūlo „fish&chips“. Kuris kitas pub’as Vilniuje vaišina šiuo patiekalu, kuris yra neatsiejamas nuo tradicinio britiško pub’o? Man neteko girdėti. Tad ištaikęs laisvą pavakarę keliauju į pub’ą žuvies su bulvytėmis.

Aplinka. Pub’as įsikurė visai šalia Rotušės, Helios pastate, buvusiose bankrutavusio „Steak House Helios“ patalpose. Prie lifto dar ir lentelės kaba, menančios šios įstaigos laikus. Dabar čia Dirty Duck – erdvi ir tikrai šviesi patalpa dėl didelių, į vakarus vedančių langų, pro kuriuos matosi vaizdas, vertas milijono.

Yra kas butus perka vien dėl tokio ar panašaus vaizdo pro langą už šešiaženkles sumas.

Yra kas butus perka vien dėl tokio ar panašaus vaizdo pro langą už šešiaženkles sumas.

Didelę dali patalpos užima kampu suformuotas baras su patogiomis baro kėdėmis, likusi erdvės dalis skirta staliukams. Čia jauku, čia patogu sėdėti, čia niekas nerėžia akies, viskas gal net perdėtai gerai. Kažkuriame sąmonės kamputyje pajuntu, kad senamiesčio barai man asocijuojasi su gana aptrintomis ir nudėvėtomis knaipėmis, kur dėl personalo stokos akis bado elementari netvarka. Čia taip nėra – viskas švaru, dailu, blizga ir kvepia.

Nesvarbu kur prisėsi - visur jausiesi pub'o dalimi.

Nesvarbu kur prisėsi – visur jausiesi pub’o dalimi.

 Aptarnavimas. Įsitaisius pub’e pajuntu malonų, bet neįkyrų personalo dėmesį. Apskritai nuo tada, kai įžengiau į pub’ą iki tada, kol iš jo išėjau, mane lydėjo malonus jausmas, kad viskas aplink skirta man ir aš čia esu gerbiamas bei vertinamas. O toks jausmas aplanko retai. Pub’as apgalvotas iki smulkmenų tam, kad lankytojams būtų gera – šaunus kolektyvas, kuris gerą nuotaiką kuria ne tik bendraudami su lankytojais, bet ir tarpusavyje prie baro. O vienu metu iš virtuvės atsklidęs užkrečiantis juokas pakuždėjo, kad ten taip pat neliūdna. Žinot, negaliu pakęsti kai ilgų pamainų nustekentas personalas vaikšto perkreiptais veidais, padavėjos barmenams užsakymus išrėkia kaip McDonalds’e (dvi didelės ekstros ir dvi lietuviškos po piam! ačiū!) o tarp užsakymų – kapų tyla ir konclagerio įtampa. Aš tuomet jaučiuosi svetimas ir tartum kaltas, kad čia užsukau. Suprask – žmonės ir taip pavargę. O dar aš čia su niekingu alaus poreikiu atsivilkau…

Čia viskas lengva, su šypsena ir dėmesinga. Nuo palydėjimo iki stalelio iki nuoširdžios šypsenos išeinant. Atskirai noriu pasakyti komplimentą mus aptarnavusiai mergaitei Emilijai (jeigu teisingai perskaičiau vardą lentelėje). Šilta šypsena, malonus aptarnavimas, dėmesys detalėms. Ji be vargo išlaikė mažą testą, paprieštaraudama man dėl kvietinio alaus pasirinkimo prie kiaulės ausyčių užkandžio. Kita būtų tėškusi bokalą ant stalo ir su mintimi „eilinis lochas atėjo“ bėgtų prie kito stalelio. Šioji mergaitė subtiliai paminėjo, kad prie mano pasirinkto užkandžio geriau derėtų labiau apyniuotas lageris, o kvietinį alų ji rekomenduoja derinti su krevečių užkandžiu. Respects!

Dėmesio netrūko viso vakaro metu, tačiau jis nebuvo įkyrus. Pavyzdžiui baigėsi ant stalo servetėlės. Po to, kai paskutinę padėjau ant lėkštės – ant stalo atsirado nauja taurė su servetėlėmis. Arba, kai nutarėme parūkyti, padavėja maloniai pranešė: „Jūsų karšti patiekalai bus už 6 minučių. Neužtrukite“. Kur tai girdėjote paskutinį kartą??? Čia jautiesi mylimas ir gerbiamas. Jie net pasirūpino, kad rūkantieji nešaltų gatvėje prie durų ir įkūrė rūkomajį. Kartu su visu krištoliniu sietynu.

Čia rūkomojo apšvietimas, jeigu ką.

Čia rūkomojo apšvietimas, jeigu ką.

Susitarkim iš anksto: rūkymas yra blogis. Tačiau rūkantieji taip pat yra žmonės. Ir pamačius rūkomajį, skirtą baro lankytojams, jautiesi dvigubai pamalonintas. Bala nematė, man tiktų ir pagalbinės patalpos su vieniša lempute – kad tik šalt nereiktų. O čia – atskira patalpa su patogiomis sofutėmis ir gera ventiliacija.

Alus. Alaus čia nei per daug nei per mažai. Kaip tik tiek, kiek turėtų būti pub’e – kad įtiktum daugelio skoniui ir nebūtų nurūgusio. Kiekvienam pagal skonį ir pomėgius. Kam nepatinka – gerkit viskį.

 

Tiesa, Guinness alui aš turiu nepasitenkinimą. Ar įranga prasta, ar keg’as nenaujas ar tiesiog Guinness’as suprastėjo nuo tada kai gėriau jį paskutinį kartą. Man jo kokybė nepatiko. Tačiau visas kitas alus buvo be priekaištų. Ir beje, jo buvo pilama dosniai:

 

Antai net susėdus putai matosi, kad alaus yra kiek daugiau nei puslitris. Ir tai yra malonu. Prieš tai aplankytoje „Franki vyninėje“ bokalą atnešė tartum nugertą – iki puslitrio žymės trūko sodraus gurkšnio. Čia to nėra, alus netaupomas ir nors tai smulkmena, tačiau malonu. Ir kiekvienas skirtingas alus pilamas į tik jam skirtą bokalą. Tai taip pat džiugina.

Maistas. Meniu nėra didelis: keli užkandžiai, keli karštieji patiekalai ir keli desertai. Tokia pasiūla žada kokybę. Visada manau, kad geriau vos keli patiekalai, bet geri, negu trys puslapiai pilko maisto. Užkandžiui užsisakau kiaulės ausyčių su obuolių padažu.

Rodos – na ką ten ausytės, kas tokio ypatinga? Pasirodo – klydau. Jos papildomai termiškai apdorotos, karštos, aplipusios stambiais druskos kristalais ir pamirkius į padažą sukuria visiškai netikėtą skonių kombinaciją. Net ausyčių nevalganti mano žmona jas ragavo su pasimėgavimu ir gyrė dar nebandytą skonių derinį.

O štai „fish&chips“ aš, deja, negavau. Patiekalo, dėl kurio atėjau į šią vietą tą dieną nebuvo. Hrrr…. Pikta, kad net. Teko užsisakyti burgerį.

 

Burgeris nėra kažkuo išskirtinis, tačiau ir trūkumų neturi. Švelni šilta ir nesprangi bandelė, vidutiniškai iškepta gardi mėsa, padažas. Neišskirtinis, bet be trūkumų. Žmona užkandžiui valgė keptas krevetes, o kaip pagrindinį patiekalą užsisakė keptą (o gal troškintą?) ešerį su daržovėmis. Ir nors ji priekabi maisto kokybei, bet abu patiekalus gyrė. Visumoje čia tikrai skanu. Gal kada pavyks ir pažadėtojo „fish&chips“ paragauti? Praneškite, kai vėl turėsite.

Apibendrinant. Ėjau į šį pub’ą nusteikęs skeptiškai. Maniau, kad tai eilinė girdykla ant turistų numinto tako senamiestyje. Pasirodo – klydau. Čia gerai, čia skanu, čia gera ir pačiam ateiti ir svečius atsivesti. Čia esi gerbiamas ir mylimas. O jei jautiesi vienišas ir liūdnas – aplinka įtrauks ir apipils teigiamomis emocijomis. Žinoma, labai pasistengus galima ir čia rasti smulkių tūkumų. Pavyzdžiui jeigu bokalas alaus kainuoja 14Lt, vadinasi pretenduojate į kiek aukštesnį, nei vidutinis, lygį. O tuomet dera atnešus alų padėti jį ant stalo atsukus bokalo logotipą į lankytojo pusę. Tačiau nėra ko vyti Dievo į medį. Čia gerai ir jei dar nebuvote – apsilankykite. Rekomenduoju.

Dirty Duck. Didžioji g. 28, Vilnius.

Darbo laikas:

Pr – Ketv: 11:00 – 03:00
Pen – Šeš: 11:00 – 06:00
Sek: 11:00 – 03:00

Puslapis FB: Dirty-Duck.