Vakar „Švyturio“ kvietimu apsilankiau pub’e „Portobello“ – klausiausi „Švyturio“ žmonių pasakojimo apie pilstomo alaus kokybę ir jo (alaus) gyvenimą baruose. Apie renginį rašė Gytis – aš nesiplėsiu. Geriau papasakosiu Jums apie „Portobello“ – vietą, kuri save vadina vieninteliu tikru britišku pub’u Vilniuje. Sutikite – pareiškimas rimtas ir įpareigojantis. Ar tikrai taip ir yra? Einu pro arką vidun įsitikinti.

Aplinka. Dar prie vartų pub’as pasitinka griežtomis ir aiškiomis taisyklėmis:

 

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai vardinti žmones, kam šios taisyklės nepatiktų ir atrodytų įžeidžiančios. Aš sendamas tampu ramybės ir pagarbos aplinkiniams ieškantis konservatorius, todėl taisyklės (jeigu jų griežtai laikomasi) man patinka. Žengiu toliau. Už senamiesčio arkos vidiniame kiemelyje pasitinka jaukus dviaukštis baras su skėčiais ir statinėmis vietoj stalų. Aukštos medinės baro kėdės, Mini, kurių užpakaliai įmūryti į baro sieną, lengvas chaosas ir nepriekaištinga švara – tai pirmas įspūdis, kurį pajuntu patekęs vidun.

Beje, privalau pastebėti, kad diena buvo vėsi, o lauko bare stovėjo veikiantys dujiniai šildytuvai, kurie savo šiluma suteikė jaukumo ir noro niekur neskubėti. Tiesa, tai tik kiemelis, kuris (spėju) veikia šiltuoju metų laiku. Kita pub’o dalis yra viduje, į kurią patenkama per (pro?) raudoną telefono būdelę. Originalu, nematyta, kiek sutrikdė, bet ir sukėlė šypseną. Vienu metu pagalvojau: kažkas, matyt, yra Hario Poterio gerbėjas, jeigu įėjimą į patalpą tokią sukūrė.

Į vidų patenkama pro šią raudoną telefono būdelę.

Į vidų patenkama pro šią raudoną telefono būdelę.

Viduje taip pat juntamas vientisas, sakyčiau pub’iškas, stilius. Vidinis baras, tartum besišypsodomas, primena seną anekdotą: „visi smagiausi nuotykiai prasideda fraze: oi ne, aš negersiu – man rytoj į darbą…“

baras

 

Kol kas viskas neblogai. Nutariu pavakarieniauti ir patyrinėti pub’ą detaliau.

Aptarnavimas. Kaip ir dera tikram pub’ui – aptarnavimas čia neįkyrus ir neįpareigojantis. Nedideli meniu padėti ant kiekvieno stalo, didelėmis raidėmis skelbia, kad visi užsakymai priimami prie baro. Tai patogu, mat gali prieiti, užsisakyti ko nori, o jei nenori – gali tiesiog sėdėti prie staliuko ir niekas tavęs nekamantinės klausimais „ar norėtumėte dar ko nors?“. Dėmesys yra malonu, tačiau kai nori tiesiog ramiai pagurkšnoti alaus ir paplepėti su bičiuliais, o personalas nuolat įkyriai klausinėja „ar dar ko nors?“ – pasijunti tartum nepageidaujamas su potekste „arba užsisakyk, arba neužimk vietos – kiti laukia“. Užsisakius prie baro maisto manęs neklausia kur aš būsiu – mergaitė su šypsena mosteli ranka: nesirūpinkite, aš jus rasiu. Kas yra tikrai dėmesinga esant prie stalo – tai greit ir nepastebimai nurenkami tušti indai. Nereikia sėdėti prie tuščių lėkščių krūvos. Kartu tai netrukdo mėgautis laiku, leidžiamu pub’e. Žodžiu – be priekaištų.

 Alus. Alaus čia yra. Daug ir įvairiems skoniams. Užrašas kreida prie įėjimo skelbia, kad jie turi 130 skirtingų alaus rūšių. Ar taip yra tikrai – negaliu patvirtinti, nės gėrimų meniu aš nemačiau. Maistas – taip, o gėrimų, matyt, reikia klausti prie baro. Tiesa, virš barų kreida surašytos dalis alaus pavadinimų su kainomis, bet 130 aš nepriskaičiuočiau. Prieš užsisakant gėrimus man patinka žinoti iš ko aš galiu rinktis ir kiek gėrimai kainuoja. Tad gėrimų sąrašo ant stalų nebuvimą laikau trūkumu, net jeigu tai yra pub’o stiliaus dalis.

Maloni žinia apie alų buvo naujiena, kad pilstomo alaus statinės yra laikomos vėsiame rūsyje, o iki pilstymo čiaupų alus keliauja veik 12m. Gerbiu barus, kurie nenumeta statinių po kojomis prie baro, o sukuria alaus saugojimui dedikuotą patalpą. Tai suteikia nuojautą, kad žmonės žino kas yra alus, kaip jis turi būti saugomas ir kaip pateikiamas lankytojui. Kitaip tariant – lankytojas yra gerbiamas, siekiant jam pateikti kokybiško, bare nesugadinto alaus.

 Maistas. Maisto pasirinkimas nėra platus, tačiau atidžiai parinktas pagal pub’o specifiką ir stilių. Keli užkandžiai, sriuba ir keli karšti patiekalai. Viskas su komentarais telpa dviejuose nedideliuose meniu puslapiuose:

Hey, tai – pub’as. Čia nereikia storų knygų, kurias pavargsti vartydamas kol išsirenki patiekalą ir vėliau sužinai, kad šiandien to ar ano neturime. Trumpai, aiškiai ir konkrečiai. Visi žino –  į pub’us einama ne pavalgyti. Bet alkoholis didina apetitą, ir kai pasieki stadiją „dabar ir jautį suvalgyčiau“ – gauni tai, kas tinkama alkiui numalšinti. Neturėjau daug laiko, artėjo renginio pradžia, todėl vos užkliuvus akims nedvejodamas užsisakau „fish&chips“. Jų negavau Dirty Duck’e – gal gausiu čia? O ir be to –  it’s so british… Dar vienu metu buvo sukirbėjusi mintis apie užkandžius, bet pagalvojau: jei bus mažai – užsisakysiu vėliau. Kaip gerai, kad taip pagalvojau  – ant stalo atkeliavo didžiulė lėkštė su maistu:

 

Du dideli baltos žuvies file gabalai plonytėje traškioje tešloje buvo net ne iškepti o labiau ištroškinti tešloje. Tešla traški, neprisigėrusi riebalų, žuvis minkšta, sultinga, tirpstanti burnoje. Atskirai galima šlovinti bulvytes, kurios tiesiog tirpo burnoje. Jas siūloma užsisakyti ir atskirai, kaip užkandį. Jei nenorėsite žuvies – paimkite bulvyčių. Nenusivilsite. Ir padažas, kuris baigėsi anksčiau, nei bulvytės. Kartu su patiekalu atnešama medinė dėžė su įvairiais angliškais padažais ir garstyčiomis. Nori preskonių – rinkis ko širdis geidžia. Apie porcijos dydį – man visko suvalgyti nepavyko. Tiksliau bulvyčių liko veik pusė. Gal nuotraukoje porcija atrodo nedidelė, tačiau tam, kad suvoktumėte mąstelius – atkreipkite dėmesį į šalia padažo gulinčią citrinos skitelę. Dabar pagalvokite, kaip atrodo tikrai didelė citrina mintyse atpjaukite jos kiek mažiau nei kevtirtį – štai jums atrama įvertinti porcijos dydžiui.

Ir jau tik pavalgius pavarčiau meniu dar kartą ir pamačiau „Bocmano šuo“ aprašymą. Jeigu tai yra taip pat gerai, kaip buvo „fish&chips“ – bus tobula. Būtinai ateisiu čia dar kartą paragauti šio megadešrainio.

Apibendrinant. Tik šiandien, prieš rašant šią apžvalgą, pasidomėjau internete kas gi tas „The Portobello“. Pasirodo – tai dar vienas kūdikis, kurį į pasaulį paleido Kristupas Baublys. Staiga viskas tapo paprasta ir nesunkiai paaiškinama. Yra kas uoliai heitina šį žmogų, tačiau visur, kur lankiausi aš ir prie ko pridėjo rankas Kristupas buvo tiesiog gerai. Rene – vieta, atnešusi Belgiškos maisto kultūros ir tais laikais parodžiusi kaip dera tinkamai aptarnauti lankytojus. Faksas Nidoje – unikalus reiškinys barų pasaulyje, įrodęs, kad sumaniose rankose senas medinis kioskas miesto pakraštyje gali tapti geros nuotaikos ir geriausių Lietuvoje „Cuba Libre“ kokteilių vieta, kuri vakarais sutraukia visą nemiegantį miestą. Ir visos kitos vietos. Dabar – The Portobello.

Galite nemėgti Kristupo, tačiau nenuginčysite vieno fakto: šis žmogus žino kaip turi būti sukurtas baras arba restoranas, kad jo lankytojas pasijustų tartum gero bičiulio namuose. Bičiuliai visi skirtingi, skirtingi ir jų namai, tačiau pas juos visus jautiesi labai gerai. Kitaip jie nebūtų bičiuliai, o tu nesilankytum jų namuose. Taip jaučiausi aš vakar vakare. Ir žinau, kad tuomet, kai pasiilgsiu šio jaukaus jausmo – aš vėl ateisiu čia.

The Portobello

Aušros vartų g. 7, Vilnius

Darbo laikas: nuo popietės iki paryčių.

FB: ThePortobelloPub