Konkursai, kurių metu vertinamas alus, yra labai naudingi ir komerciniams bravorams ir namų aludariams. Ne todėl, kad alus surenka tam tikrą balų skaičių, užima vieną ar kitą vietą. Ir ne todėl, kad apie jį rašoma viešoje erdvėje arba kalbama uždaroje kompanijoje su bičiuliais. Vertingiausia informacija yra atgalinis ryšys, kurį gauna aludaris iš alaus degustatoriaus ir vertintojo.

Tarp namų aludarių tokie, kad ir nedideli, vertinimai yra itin vertingi – gal būti pats sau ir draugams labai fainas, tačiau kai išgirsti žinovo nuomonę, tuomet gali mokytis iš savo klaidų, įsiklausyti į pastabas ir tobulinti alų, kartu gilinant aludarystės žinias ir asmeninius įgūdžius.

Pastebėjau įdomią tendenciją, kai po alaus vertinimo grąžinamos vertinimo kortelės su rezultatais ir pastabomis, dalis alaus autorių (dažniausiai tie, kurių alus gavo prastą įvertinimą) ima kritikuoti teisėjų darbo rezultatus ir pašaipiai niekinti pačius vertintojus, neva „bepigu čia kritikuoti – tegul padaro pats bent kiek panašų, tuomet galės kitus kritikuoti!“. Tai – esminė klaida.

Informacija, kurią gauni iš nepriklausomo vertintojo ir nemokamai yra neįkainojama. Be šios informacijos bus sunku tobulėti ar bent kiek judėti į priekį. Net ir neigiami vertinimai ar pastabos yra naudingi – jie leidžia sužinoti, kaip kitas žmogus pajunta sukurtą alų. Galima su vertinimu sutikti, galima – nesutikti, tačiau savo (autoriaus) nuomonę dera pasilikti sau. Nenori kritikos – neduok savo alaus vertinimui. O jeigu sulaukei rezultatų ir ėmei kritikuoti vertintojus – ilgainiui liksi vienas su savo „nunerealiaigeru“ alumi, mat niekas nebenorės net ragauti tokio aludario alaus.

Dabar kiek detaliau pažvelkime į alaus vertinimo procesą ir kaip jis vyksta, bei kodėl to paties alaus vertinimai gali (o neretai ir būna) skirtingi.

Visų pirma įsikalkime į galvą, kad gebėjimas tinkamai įvertinti alų ir jį pagaminti yra nesusiję. Žmogus gali būti neišviręs nei vieno litro alaus, tačiau tai nei kiek neįtakoja jo profesionalumo vertinant kitų aludarių darbo vaisius. Taip pat faktas, kad aludaris išvirė ne vieną toną dar nereiškia, kad jis sugebės objektyviai įvertinti vieną ar kitą egzempliorių.

Aludarystei reikia vienų žinių ir įgūdžių, vertinimui – kitų.

Taigi, kas tas alaus teisėjas arba vertintojas? Visų pirma jis – žmogus. Su visomis savo fiziologinėmis ir psichologinėmis savybėmis ir silpnybėmis. Mes nesame mašinos ir pasaulį suvokiame skirtingai. Net ir mašinas tenka kalibruoti pagal tam tikrus etalonus, o ką kalbėti apie žmogų? Pamenu vieną juokingą istoriją, iš kurios kvatojame dar ir šiandien: namie turime kelioninį lagaminą, tamsų. Aš sakau, kad lagaminas rudas, žmona – kad jis yra žalias. Mes sutariame, kad spalva tamsi, tačiau toliau – nei iš vietos. Galų gale net juokelis namie atsirado: paėmei lagaminą? Ar tą kur rudas? Tai, tą kur žalias!

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo fiziologinės ir psichologinės būklės vertinimo metu tą patį alų vertins vis kitaip. Jeigu jo nuotaika gera – rezultatai bus pozityvesni, jei prasta – atvirkščiai. Dar rezultatai priklausys nuo to, ar jis pavargęs, ar pailsėjęs, ištroškęs ar ne, sotus ar alkanas ir t.t. Visas šis fonas įtakoja mūsų požiūrį į aplinką, neišskiriant ir alaus. Todėl ir vertinimai būna skirtingi.

Kiek svarbi psichologija galima pamatyti atlikus paprastą eksperimentą. Nupirkite du butelius to paties visiems žinomo populiaraus alaus. Vieną atneškite jau įpiltą į taurę, kitą – pilkite tiesiai iš butelio ragautojui matant. Paprašykite, kad vertintojas ragautų abu pavyzdžius ir parašytų kuo jie skiriasi ir kaip. Pamatysite, kad vertinimai bus skirtingi priklausomai nuo to, ar ragautojui patinka gamintojas ir alaus rūšis, ar ne.

Jeigu „Švyturio“ alų ragaus užkietėjęs „Kalnapilio“ ar „Kauno alaus“ gerbėjas – susilauksite neigiamų vertinimų taurei iš butelio su etikete. Jeigu atvirkščiai – taurė bus vertinama pozityviau, nei ta, kurią atnešėt įpylę iš anksto. Ir tai tas pats alus! O kai alus vertinamas „aklu“ ragavimu, nežinant jei jo autoriaus nei recepto – tada nuomonės išsiskiria dar labiau.

Todėl nedera kritikuoti vertintojų – jie yra tokie, kokie yra. Norite tikslių rezultatų – vežkite alų į laboratoriją, kurioje bedvasės mašinos atspausdins vieno ar kito rodiklio rezultatus su skaičiais po kablelio. Tik ar būsite laimingas, gavęs šaltos mašinos rezultatus?

Ir pabaigai – kelios pastabos teisėjams ir alaus vertintojams. Ko aludariai ir alaus mėgėjai gali tikėtis iš profesionalaus alaus kritiko?

Pirmiausiai – sąžiningumas.

Natūralu net nesvarsčius. Juk kritikais vadiname būtent tuos, kurie daiktus vadina tikraisiais vardais.  Natūralu, kad kritikai turi savo mėgstamas alaus rūšis, todėl jie simpatizuoja tam tikriems stiliams, gamybos metodams ar bravorams, tačiau kai kritikas apžvelgia alų, jis turi nepamiršti, jog dirba vartotojui, todėl bet kokios simpatijos aludariams, asmeniškumai turėtų būti pamiršti. Nepageidautinos ir tokios žmogiškosios savybės kaip, pavyzdžiui, baimė įžeisti kieno nors jausmus.

Gebėjimas degustuoti.

Mūsų skonio ir uoslės pojūčiai nėra visiškai tikslūs. Žmonių sugebėjimai suvokti skonius ir aromatus taip pat skiriasi. Pavyzdžiui net trečdalis degustatorių nesugeba tinkamai įvertinti kartumo. Tačiau mes norime, kad mūsų alaus kritikas tinkamai skirtų esminius kvapus ir skonius. Taip, tai biologinė savybė, tačiau degustatoriams ji turi būti tokia pat natūrali, kaip atletams – fizinė ištvermė.

Išlavintas skonis.

Biologinis sugebėjimas skirti skonius ir aromatus yra tik dalis sėkmės. Likosioji pusė – tai sugebėjimas skirti įdomius ir nuobodžius alaus pavyzdžius, tai – kritiko išlavinto skonio dalis. Juk mes norime, kad kritikas mums parodytų savitus, intriguojančius aludarystės rezultatus, kuriais mes mėgausimės ir džiaugsimės. Štai čia iškyla skirtumas tarp rašančiųjų apie alų ir degustatorių. Kritikai dėl savo skonio gali iškilti arba kristi veidu į purvą. Rašantiesiems apie alų ši savybė nėra tokia svarbi. Yra puikių kritikų, kurie nemoka rašyti; yra puikių rašytojų, kurių skonį galima pavadinti lėkštu ir silpnu.

Drąsa.

Kritikai yra asmenys, kurie privalo turėti drąsos teigti nepopuliarius dalykus. Mes nemėgstame kritikų, kurie pernelyg atsižvelgia į aludario ar bravoro reputaciją. O patinka mums pirmieji, apžvelgiantys naują alų ir nebijantys pakliūti į nepatogią situaciją.

Patirtis.

Jei norėtumėte būti gerais kritikais ar alaus vertintojais, reikėtų plačiai ir išsamiai išmanyti apie alų. Mums patinka kritikai, kurie analizuoja alų plačiame kontekste. Štai pavyzdys: yra kritikai, kurie puikiai pažįsta čekišką alų ir jį kritikuoja ne tik Čekijos, bet ir pasauliniame kontekste, yra kritikai, kurie nėra įsigilinę į Čekijos alus specifiką, tačiau vis tiek reiškia savo nuomonę apie juos.

Plačios pažiūros.

Ar mums patinka kritikai, kurie turi išankstinį nusistatymą apžvelgdami tam tikro gamintojo alų?

Intelektualumas.

Kritikai turi sugebėti sumaniai išreikšti savo poziciją. Sugebėti surinkti po kruopelytę informacijos, ją analizuoti ir tuo remiantis pateikti protingą verdiktą degustuojamam alui.

Na ir galiausiai – smalsumas.

Geras kritikas visuomet ieško ko nors naujo, tačiau nepainioja naujienos su inovacija. Ir, žinoma, niekada nenuvertina klasikos.

Tad jeigu gavote informaciją apie jūsų gamintą alų ir nesate ja sužavėti – nepulkite smerkti ar pašiepti alaus vertintojo. Pasilaikykite savo nuomonę sau, nes atmetus viską jūs taip pat esate tik žmogus. Su visais savo privalumais ir trūkumais.