Rugpjūčio 1-3 d. Pakruojyje vyko Amatų, muzikos ir alaus festivalis. Buvau. Teisėjavau rinkdamas geriausią lagerį ir specialios technologijos alų. Dėkoju organizatoriams už suteiktą galimybę.
Noriu pasidalinti keliais pastebėjimais, kurie mane privertė iš naujo permąstyti mūsų alaus sceną.
1) Antrą festivalio dieną vertinau 9 lietuviškus lagerius. Lagerius, kurie pirmą dieną jau buvo atrinkti iš masės, atmetant pačius blogiausius variantus. Šiame procese nedalyvavau, bet, kiek girdėjau, vertinimas vyko tiesiog bendrai ragaujant alų ir sprendžiant kas ir kaip. Bet kokiu atveju reiktų suprasti, kad vertinome geriausius mažųjų aludarių lagerius. Tarp 8 alų nebuvo jokio žymesnio skirtumo. Na, išskyrus, nežymių nukrypimų bei šalutinių netinkamos fermentacijos požymių. Su teisėjais juokavom, kad mus organizatoriai nori patikrinti ir pila tą patį alų, skiesdami skirtingomis proporcijomis vandens.
Priešpaskutinis vertinimas alus buvo kitoks. Tik vienas teisėjas neatpažino, kieno tai alus. Ir negalėjo. Teisėjas Mike yra amerikietis, vedęs latvę ir neseniai iš JAV persikėlęs gyventi į Rygą. Apie alų žino daug, bet šį kartą ne apie tai. Pabandysiu pacituoti Mike’ą: “kaip alaus teisėjas aš noriu alų vertinti teisingai, bet tai visiškai kitokio kalibro alus ir šio alaus buvimas nėra sąžiningas kitų alų atžvilgiu. Pasakykite, kur jo galiu įsigyti, ir aš juo mėgausiuosi visą vakarą”. Ir tą momentą man stuktelejo mintis. Mintis, kuri visada kirbėjo, bet tik dabar išryškėjo – mažieji aludariai verda vienodą lagerį. Vienodą! O smagiausias paradoksas yra tas, kad visuomenėje vyrauja nuomonė apie vienodą alų verdančius didžiuosius aludarius. Gal taip ir buvo anksčiau, bet dabar yra atvirkščiai! Laikai keičiasi.
2) Latviai alų verdą Lietuvoje. Šią naujieną sužinojau pasivaikščiojęs po festivalio aludarių palapines. Ieškojau naujovių. Keliose palapinėse demėsį patraukė netipinės etiketės latvių arba anglų kalbomis.
Pirmą pamačiau “Joaldos” naujieną, netipinį Lietuvos rinkai butelį bei etiketę latvių kalba. Iš pardavėjos sužinojau, kad alus yra skirtas Latvijos rinkai, nes šis alus patiko latviams. Paklausus, kuo konkrečiai patiko, negavau aiškaus atsakymo. Pradėjęs klausinėti daugiau, buvau nukreiptas į šalia stovintį vyriškį Darių, kuris tuo metu šnekučiavosi su bičiuliu ir labai nenoriai bei glaustai atsakinėjo į mano klausimus. Pasirodo, alus verdamas su labai puikiais aromatiniais apyniais pavadinimu “Saaz”, nes Dariui jie labai patiko. Na, o kartumui naudoja “Magnum”. Į mano repliką, kad šis derinys yra gan plačiai naudojamas, atsakė, kad “Saaz” yra labai geri apyniai.
3) Įdomiausią naujovę radau* ”Klausučių” bravoro stende. Žvaigždutė tam, kad realiai rasti tos naujovės nelabai buvo įmanomą. Tą alų vertinau kaip specialios technologijos, tik ten apie jį ir sužinojau. Alus su “Citra” apyniais. Kame ten buvo speciali technologija, tikrai nežinau, bet alus tikrai labai geras: subalansuotas, gera salyklinė bazė, išraiškingas kartumas, derantis su aromatu, žodžiu, viskas savo vietoje. Toks labai kokybiškas rimtas amerikietiškas pale ale’as.
Visą smagumą gadina keli dalykai. Pirmas, kad alus festivalio metu buvo akivaizdžiai slepiamas. Ant baro sudėti visi “Klausučių” bravoro alaus kranai. O “Citra” alus uždengtas medžiagos drobėmis, žemiau baro lygmens. Pardavėja nesusipatoginusi alų pylė iš po baro.
Į mano repliką apie puikų alų man atsakė: “ai,čia latviams verdam, pas mus niekas tokio nepirktų”. Patikinus, kad tai puikus alus, gavau atsakymą :“na, gal pabandysime Vilniuje prastumti, bet abejoju ar pavyks”. Iš visos šios informacijos susidariau versiją, kad šį alų užsakė Latvijos verslūs beergeek’ai, kurie “Klausučiams” pateikė savo receptūrą ir gal netgi žaliavas. “Klausučiams” buvo proga panaudoti nepilną savo apkrovimą ir užsidirbti papildomą pinigą, kas yra tikrai suprantama, jei pats nesugebi gamybinio potencialo išnaudoti pilnai.
Būtų smagu, jei kas galėtų suteikti daugiau informacijos šia tema.
Apibendrinus situaciją: mažieji stagnuoja savose rinkose virdami vienodą alų, tad jų pajėgumus vis sėkmingiau ir, svarbiausia, tikslingiau, išnaudoja kitų šalių rinkos.
Pabaigai. Tik rinkdamas foto šiam įrašui, supratau, kad abiejų alų užsakovas tas pats SIA Lennewarden. Bei kitas pastebėjimas: etiketėje nieko neparašyta apie gamintoją. Smulkmena, bet visgi smalsu kodėl.
Puikus renginys!
Didžiausia bėda Lietuvoje yra su informacijos sklaida. Lietuvoje visi žiniasklaidos kanalai yra uždari, todėl informacija apie alaus kultūra yra perkama / parduodama, tuo tarpu tiek Latvijoje, tiek Estijoje esti gal ne daug, bet nemažai informacijos visiems prieinamuose žiniasklaidos šaltiniuose pvz. dienraštis Diena kurios priedas Dienas edieni apžvelgia craft alų, apžvelgia vietos scena aptaria konkrečias alaus rūšis. Taipogi tie patys prekybos centrai lengviau įsileidžia mažuosius aludarius. Tuo tarpu Lietuvoje alaus snobai, geek’ai dalinasi informacijai ganėtinai siauroje terpėje, tad ir mažiems aludariams pasiekti klientus yra sudėtingiau. Bet čia tik vienas iš faktorių, jų begales nuo lietuvio perkamosios galios iki alaus pateikimo baruose.
Ponasniekas: kaip stovintis kitoje barikadų pusėje paprieštarausiu paties teiginiams. Visų pirma – ne visi žiniasklaidos kanalai yra uždari ir ne viskas perkama. Vien iš komercinės informacijos geros informacijos nesukursi. Tai – viena.
O antra – Lietuvos craft’o ir apskritai alaus rinka yra tokia autistiška, kad kiekvieną naujieną tenka kaip žvalgybos šnipams žvejoti. Absoliučia dauguma Lietuvos aludariai mano, kad užtenka išvirti alų ir toliau jau viskas vyks savaime. NEI VIENAS mažasis aludaris nepasivargino NEI VIENO e-mailo parašyti: išvirėm naują alų, paragaukit, ką manot?
Kaip sakė vienas stambus lietuvis verslininkas: didžiausia mūsų problema yra tame, kad nemokame savęs parduoti.
Galim dejuot iki ryto, kokia atgrasi situacija rinkoje mažiesiems aludariams. Aš, kaip mėgstantis ragauti ir rašyti apie alų, galiu paklausti: o apart to, kad alų verdate – ką dar darote? Išvirti yra tik pusė darbo. Kita pusė – mokėti parduoti.
Beje, su Saaz berods Velykoms neblogą buvo padarę Su Puta bravoras.
Bet bangos dar teks jaučiu laukti, nes kiek teko stebėti diskusiją (ir tu GIN kažkiek buvai), kad įdomesnis alus daromas nebent pagal užsakymus arba saviems (pvz su vyšnių lapais), arba Klausučiai padaro alų su kitais apyniais, bet be jų niekas nežino. Trūksta reklamos, o mažieji tam neturi pajėgumų ir užsisuka tas toks užburtas ratas.
Čia apie lagerių laimėtoją Jurgenborg? Tai į jį irgi pradėjo dėt citros ir simcoe apynių., bet niekur to neskelbė. Pamenu dar prieš festą užėjus į kalonėlę, Jonas įpylė ir klausė kas su tuo alum kitaip 🙂
Klausučiai išvis man keisti, savo 666 alų irgi bijojo vežt į Vilnių, kai praeitais metais laimėjo tamsių lagerių berods antrą vietą. Tiesiog vienas Alaus brolijos narys įsiūlė. Šiais metais Zeldonis irgi netikėjo, kad kas pirks (nors baigėsi jis jau šeštadienio vakarą berods). O dėl jo pilstymo, tai gal kontraktas nelabai jo leidžia pardavinėt Lietuvoj (nors žadėjo į Alaus kolonėlę atvežt).
Dėl technologijos kas 10 min viso virimo metu dedami lygiai Citros apyniai ir paskui antrinei dar daugiau įdedami. Kaip su kažkuo skaičiavom, tai ant 20 litrų preliminariai išeina 70 g Citros.
O alus į specialios technologijas buvo traukiami, tie kurių gaminimui naudojami arba priedai (prieskoniai, medus ar pan.) arba neįprasta darymo technologija (alus neverdamas) arba kurie yra neįprasti šventės dalyvių skoniui (pvz. IPA).
O dėl pokalbių su pardavėjais, tai geriausiai atspindi, kai 50 procentų pardavėjų skambino klaust ar jie parduoda lagerius ar elius (renkant alų konkursui). Gal visi savininkai buvo Biržų alaus šventėje, kuri vyko tą patį savaitgalį?
Manau, kad ne. Nors ką gali žinoti, vertinimas buvo aklas.
Ar galėtum Jurgenborg lagerį apibūdinti kaip turintį išraiškingą vaisinį aromatą, bei 2x didesnį nei kitų lagerių turintį kartumą, tuo pačiu ir gerokai išraiškingesnį skonį?
Na, iš lagerių jis man šventėje labiausiai išsiskyrė, tai ir klausiu. Vaisinio aromato užuominų buvo. Tai vertinimas aklas, bet sau pasižymi kas įdomu buvo ir paskui pasižiūri.
Dabar yra labai geras laikas mažiesiems aludariams, nes gali pasinaudoti kylančia banga, kurios pačia pradžia pasinaudojo Dundulis, dabar matom Klausučių pavyzdį. Šiuo metu sąlyginai lengva tapti išskirtiniu: padarai įdomesnę rūšį, panaudoji kitokius apynius nei Magnum ar Saaz – ir jau laimi 🙂 Po 5-10 metų Pakruojo šventėje kas antras aludaris turės stautą, IPA, PA, naudos įvairesnius apynius ir tada reiks daug didesnės išmonės ir meistriškumo, kad tapti išskirtiniu. Taip pat manau, kad bus lūžis ir mažieji bravorai pradės aiškiau segmentuotis į grynai tradicinius (kaimiškus) ir tiesiog mažuosius (craft) bravorus.
Ziedonis author is Andis Bērziņš from LV. he is guest-brewing Ziedonis and Lennewarden alus in 2 LT microbreweries
Įdomiu ir netikėtu kampu pažiūrėta. Buvau vienas iš tų, kurie pirmą dieną dirbo „atmetėjais“. Kai reikia pasakyti, kuris nevertas rytojaus, kažkaip tų, kažkiek geresnių, į eilę nerikiavau:). Nors kažkas panašaus, ką Artis rašo, gal ir krebždėjo.