Naujausiame, trečiajame „Šnekutyje“ lankiausi prieš pusę metų, kuomet jis buvo šviežiai atvėręs duris. Tuomet jis dar nebuvo pilnai įrengtas, tik pradėjęs dirbti ir natūralu, kad tokiais atvejais pasitaiko klaidų ar netobulumų. Ir pridėjęs ranką prie širdies nuoširdžiai pritariu nuomonei, kad rašyti apžvalgą apie vietą, kur dar neišdžiūvo dažai yra neetiška. Niekam viskas iš pat pradžių tobulai nepavyksta, dera duoti laiko, įsibėgėti, susidirbti tarpusavyje ir tada kritikuoti. Arba – girti.

Nuo atidarymo prabėgo pusmetis. O dar išgirdau gandus, kad „Šnekutis“ atsinaujino, išsiplėtė, todėl nutariau pažiūrėti ir jums papasakoti kaip šis baras pasikeitė per pusmetį.

Aplinka. Akivaizdu, kad baras pritapo, prigijo ir subūrė savo gerbėjų ratą. Šį būrį nuosekliai papildo užsieniečių srautas. Publika marga kaip genys. Pavyzdžiui prie vieno stalo sėdi studentiško amžiaus merginų būrelis, prie kito – garsus politikas su kolegomis. Dar šalia – rusakalbių (jeigu gerai supratau – turistų iš Izreaelio) grupelė. Ir taip toliau: viskas marga, gyva, demokratiška ir nesuvaržyta. Atmosfera tikrai smagi, ir niekam čia nerūpi, kas tu esi, kol netrukdai kitiems linksmintis. Tai – labai gerai.

Be to, nuo šiol „Šnekutyje“ yra rūsys. Tai – didelė ir šviesi salė, su įrenginėjamu baru gilumoje. Baras dar neveikia, tačiau kuo greičiau pradės veikti – tuo patogiau bus lankytojams. Nebereikės lipti laiptais ir vinguriuoti pro sceną dėl naujo alaus bokalo. Mintis su baru yra labai gera ir sveikintina.

Kitas geras sprendimas yra durys į virtuvę tiesiai iš rūsio salės. Padavėjams nereikia per visą pirmojo aukšto salę vinguriuoti su lėkštėmis ir lipti laiptais, o maistas atkeliauja greitai ir patogiai. Tai taip pat maloni detalė.

„Šnekutis“ gyvas, kupinas geros nuotaikos ir gausaus lankytojų būrio. Tai – džiugina.

Personalas. Čia neturiu ką daug pridurti – personalas toks pats paslaugus, draugiškas ir malonus. Tai taip pat džiugina.

Alus. Alaus pasiūla keičiasi. To, ką gėriau prieš pusmetį jau nėra. Tačiau yra naujų, įdomių alaus rūšių. Pavyzdžiui dabar tarp kito alaus yra ir IPA, beje – tikrai įdomi ir gardi. Rekomenduoju paragauti.

Besikeičianti alaus pasiūla taip pat yra gerai. Tai reiškia, kad užsukant čia karts nuo karto rasi naujo ir nenusibodusio alaus. Tai – džiugina.

Maistas. Maistas čia taip pat keičiasi. Deja – ne į gerąją pusę. Keturi iš keturių užsakytų patiekalų buvo prasčiau nei blogai. Užsisakius kiaulės ausį su žirniais ją atnešė su troškintais raugintais kopūstais ir stipriai įrūgusiais agurkėliais. Paklausus padavėjo – o kodėl ne su žirniais? – padavėjas pažvelgė, susimąstė ir pratarė „tikrai, o kodėl ne su žirniais? Keista. Tuoj sutvarkysim!“ ir nunešė lėkštę atgal į virtuvę. Kai ausis atkeliavo atgal po ~15min. aš pažvelgiau ir nežinojau: verkt ar juoktis? Tai buvo ta pati lėkštė, kurioje kopūstai buvo pastumti į šalį ir į atsilaisvinusią vietą įdėta virtų žirnių. Pasekmės: žirniai karšti, o ausis jau atšalusi. Epic fail.

Kepta duona su sūriu verta atskiros pastraipos. Duona kepta, matomai, fritiūrinėje, kuri pavargo nuo amžiaus ir begalinio darbo: kepta duona buvo tik apkepta, o ne deramai paskrudinta, tačiau godžiai prisigėrusi seno, pigaus ir kartaus aliejaus. Šalia padėtame dubenėlyje turėjo būti sūrio padažas. Deja į sūrį tai nebuvo panašu – greičiausiai tai buvo pakaitintas pigus Baltarusiškas majonezas su tepiuoju baltyminiu sūrio produktu. Viską dengė stora gelsvų riebalų plėvelė, kaitimo metu išsiskyrusi iš majonezo. Arba – tepiojo produkto. Arba – iš abiejų.

Greta sėdintis bičiulis valgė bulvinius blynus su mėsa. Paklausiau – kaip? Na, kaip… – pasigirto slogus atsakymas, kurį palydėjo iš burnos išspjaunama eilinė nesukramtoma kremzlė.

Šiandien graži diena, penktadienis. Manau, kad esate gardžiai papietavę ir tingiai planuojate būsimą savaitgalį, todėl nebepasakosiu detalių. Pasakysiu trumpai: jeigu anksčiau aš jau peikiau „Šnekučio“ virtuvę, su viltimi, kad viskas įsibėgės ir susitvarkys, tai dabar matau, kad viskas tikrai pasikeitė. Tik, deja – į blogąją pusę. Dabar čia blogiau nei blogiausiame pajūrio užkampyje, kur per dvi dešimtis metų niekur neišvažiavusi virėja bando pamaitinti kavinės lankytojus besivadovaudama vienu principu: kuo pigiau – tuo didesnis pelnas.

Jeigu tai būtų mano baras – aš užrakinčiau virtuvės duris su visu personalu ir prileisčiau nuodingų dujų. O vėliau dar įmesčiau didelį dinamito sprogmenį, kaip kontrolinį šūvį. Nes žmonės, gaminantys tokį maistą, neturi būti prileidžiami prie virtuvės per 100m. O jeigu ten pateko – turi būti sunaikinti, kol savo pagamintu maistu jie nepradėjo naikinti kitų.

Ir dar vienas dalykas man nesuvokiamas: kodėl „autentiškas lietuviškos virtuvės“ maistas turi būti gaminamas vadovaujantis „autentiškomis sovietmečio laikų valgyklos“ tradicijomis? Man tai nesuvokiama.

Apibendrinant. „Šnekutis“ – gyvas. Ir lankytojų srautas jame nenutrūkstamas. Kol kas. Nežinau kiek laiko pavyks joti į dangų ant turistų kupros, kurie atbulais dantimis kramsnoja karkas ir bando save įteigti, kad viskas taip ir turi būti, matyt tokia šios šalies virtuvė. Jeigu eisite pro šalį ir norėsis šurmulio – užsukite į „Šnekutį“ išlenkti bokalo alaus. Tik valgyti eikite kur nors kitur. O jei valgysite čia – nesiskųskite. Aš jus perspėjau ir mano sąžinė rami.