Nors pavasaris šaltas, tačiau su kalendoriumi nepasiginčysi – jis tvirtai įrodinėja, kad artėja šiltasis metų laikas. Artėjant naujam alaus sezonui parduotuvių lentynose atsiranda ir alaus naujienos. Tyliai, nedrąsiai ir su minimalia reklama. Matyt tiekimo kalendorius sau, o reklaminis  planas – sau. Tebūnie. Tai netrukdo apsižvalgyti parduotuvių lentynose ir paragauti naujo ir nelabai naujo lietuviško alaus.

Daugiausiai reklamuojama naujiena šiuo metu yra Kalnapilio „Royal select“

Kalnapilis Royal select

 

Pirkėjams siūloma versija skardinėje ir stiklo butelyje.

Kai pasirodė „Grand select“ alus aš jo paragavau, bet neaprašinėjau. Tvarkingas, maloniai geriamas, tačiau neišskirtinis alus. Toks, kokį dažniausiai gamina didieji bravorai – įtinkantis daugumai skonių, tačiau didelio įspūdžio nepaliekantis. Vėliau pastebėjau, kad jo kaina lentynose sumažėjo – ir į tai nekreipiau didelio dėmesio. Juk priežasčių gali būti įvairių: gal pardavimai nebuvo tokie dideli, kaip tikėtasi, gal nesezonas ir pirkėją bandoma pervilioti kainos dėka. Dabar galvoju, kad kaina buvo mažinama sąmoningai nuleidžiant „Grand select’ą“ į žemesnę kategoriją – ruošiama rinka „Royal select“ alui.

Dabar man jau tapo įdomu – kas tas „Royal select“ ir kuo jis skiriasi nuo Grand’o. Royal select alaus aromatas yra neryškus, švarus ir komerciškai tvarkingas. Balta, tvari puta. Skaidrus, tamsaus aukso spalvos alus. Gana minkšto ir saikingai saltelėjusio skonio alus, kuriame išlaikytas salyklo / apynių balansas. Galima ilgai rašyti aptakias korektiškas frazes, tačiau viską galima pasakyti vienu sakiniu: nuobodžiai tvarkingas lageris. Tad kame tas rojališkumas? Palyginau:

 

Jeigu tikėt aprašymu, tai lyginant pastebiu, kad Brewer’s Gold apynius pakeitė El Dorado. Papildomai įdėta Cara Amber salyklo. Sutinku, švelni karamelė juntama. Nežymiai, bet juntama.

Tačiau lyginant šiuos du alaus pavyzdžius aklosios degustacijos metu skirtumai beveik nejuntami. Tą patvirtino ir kiti žmonės, kurie ragavo pavyzdžius. Tik pasakius, kad alus yra skirtingas imta intensyviai ieškoti skirtumų, bet ir jų nebuvo įmanoma aiškiai įvardinti. Panašu, kad pirkėjai bus viliojami ne turiniu, o pakuote. Vieni rinksis kainą, kiti – mandresnį pavadinimą ir placebo efektą. Bus tokių pavienių entuziastų su išlavinta uosle ir skoniu, kurie gebės atskirti šiuos du gėrimus, tačiau ar Kalnapilis taikosi į šią vienetinę auditoriją? Mes visi žinome, kad ne.

„Volfas Engelman“, lygiai prieš metus pristatęs tikrai vykusį alų „Balta pinta“ į šį sezoną žengia su „Dunkel kvietiniu“:

 

Kaip buvau išmokytas reklamos aš apverčiu butelį, sudrumsčiu alų ir tik tada atkemšu bei pilu į taurę.

Puta aukšta, švelnios pieniško šokolado spalvos, alus saikingai tamsus, saikingai drumstas. Su gana išraiškingu ir taip gerai pamenamu „Baltos pintos“ aromatu. Skonis lengvas, gaivus ir lengvai nuviliantis. Po „Baltos pintos“ sėkmės iš šio alaus aš nuoširdžiai tikėjausi daugiau. Gerbiamieji aludariai, skrudinto miežių salyklo ekstrakto nepakanka tam, kad sukurtumėte išraiškingą tamsų kvietinį alų. Nejaučiu aš šiame aluje to minkšto, kreminio pilnumo pojūčio, kuris privalomas dunkelweizen stiliaus alui. Burnos pojūtis gana skurdus, trūksta kompleksiškumo, kuris sukuria tą turtingo skonio jausmą. Alus geriamas, tačiau didelių komplimentų nenusipelno.

Kad jau perėjom prie kvietinukų, privalau pakalbėti ir apie kitą dunkelweizeną – „Kauno kvietinis tamsusis“:

 

Tai šiam stiliui nebūdingai skaidrus alus su milžiniška ir ilgai tvaria puta. Aromatas neryškus, uždaras ir tai dar vienas šio alaus trūkumas. Skonis sausas, su išraiškingai dominuojančia karbonizacija, nemalonus. Man tai buvo labai sunkiai geriamas alus. Vienintelė paguoda – ne pats blogiausias iš ragautų. Bet visumoje – nevertas dėmesio. Iš „Kauno alaus“ tikėjausi geresnio rezultato.

Dar vienas alus iš Kauno – „Forto tradicinis“. Nemanau, kad tai naujovė, bet aš jį ragauju pirmą kartą, todėl man šis alus yra naujiena.

Forto tradicinis

 

Šviesus alus su tradiciniu stiprumu PET taroje – ABV 6%. Aromatas turi kitų „Forto“ aromatų bruožų, tvarkingas minkštas skonis, balansas krypsta link tradicinės karamelės, alkoholis veik nejuntamas. Ragaudamas galvojau – kas galėtų būti šio alaus pirkėjas? Kam gali patikti toks alus? Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad šis alus turėtų tikti vidutinio amžiaus vidutines pajamas gaunančiam vyrui, kurio žmona su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas gimines ir jis, pagaliau likęs vienas namuose, gali pasižiūrėti filmą, kurio eilinį vakarą nežiūrėtų nei vaikai nei žmona. Jis nespragins popkorno – jis vyriškai atsisės prieš televizorių, pasipjaustys šalto rūkymo skumbrės, atsilauš rupios juodos duonos ir mėgausis žiūrėdamas į ekrane vykstantį geriečių ir blogiečių susišaudymą . Vienos skumbrės ir vieno litro šio alaus kaip tik užteks tam, kad būtų pasotintas skrandis bei asmeninės erdvės poreikis. Nelabai rimta, nelabai subtilu ir nelabai brangu. Bet tai koks skirtumas? Juk niekas nemato ir nepriekaištauja – jis liko vienas ir pagaliau gali pailsėti taip, kaip jam norisi. Gal būt net ir pasiginčyti su televizoriumi. Tai niekam netrukdo.

Dar vienas „Forto“ alus yra  „Nefiltruotas“:

 

Išraiškingiausiai apie jį kalba užrašas ant etiketės: Dažnas svečias, apsilankęs alaus darykloje ir gavęs paragauti nefiltruoto alaus iš brandinimo talpyklų, girdavo jį už turtingą skonį ir sodrų aromatą. Nefiltruotas alus iš tiesų ypatingas tuo, kad jame išlieka alaus mielių, kurios suteikia savitą skonį ir iš savęs drumstą alaus vaizdą. Butelio dugne susidarančios alaus mielių nuosėdos yra šio alaus skonio privalumas.

Žinot, aš ne kartą lankiausi skirtinguose komerciniuose bravoruose ir ragavau nefiltruoto alaus ir žinau apie ką kalbate, minėdami turtingą skonį ir sodrų aromatą. Be to pats esu išviręs ne vieną toną alaus ir labai aiškiai žinau kokį savitą skonį suteikia alui jame likusios mielės ir kaip jos atrodo, kai nusėda butelio dugne.

Šis alus ypatingas tuo, kad net pastovėjęs parduotuvės lentynose lieka drumstas, o dugnas – švarus. Ir drumstumas tikrai pasiekiamas ne likutinių mielių, o tam specialiai skirtų priedų pagalba. Antraip jis nuskaidrėtų ir nuosėdos susikauptų taros dugne. Ir jis neturi žadėto turtingo skonio ir sodraus aromato. Jo aromatas blyškus, o skonis – gaižus. Alus yra negeriamas. Matyt tai supranta ir patys „Volfas Engelman“ atstovai, nes net nedrįso šio alaus įdėti kaip produkto į interneto svetainę. Manau, kad aludaris, kuris pagamino ir pro vartus išleido šį alų po mirties virs tame pačiame pragaro katile, kuris skirtas „Vilkmergės kriek“ tipo alaus kūrėjui. Dievaži, būtų mano valia – tokiems aludariams aš paskirčiau atskirą katilą ir priversčiau juos gerti savo pagamintą alų.

Dar vienas epic feilas pas mane atkeliavo iš „Rinkuškių“, „Port night“, ABV5,2%

 

O epic feilas yra tame, kad ką bepagamintų ir kaip beužvadintų – „Rinkuškių“ alus turi tą patį aromatą ir veik tą patį skonį. Ilgainiui ragaujant „Rinkuškių“ alų galvoje įkyriai sukasi senas aenkdotas apie alų, kuriam nereikia keisti išvaizdos, ir alų, kuriam nereikia keisti skonio. Kas žino šį anekdotą supras apie ką aš kalbu.

Kaip nujausdamas negerovę „Raudonų plytų“ alų pasilikau degustacijos pabaigai. Mild elis „Išplautas kadras“:

Išplautas kadras

 

Alus, kuris buvo sukurtas specialiai „Kino pavasario“ filmų festivaliui. Sesijinis britiško stiliaus elis, kuriame išraiškingai juntamas rudųjų salyklų indėlis į galutinį rezultatą. Tai tas retas alus, kurio aromatas turi malonų tęstinumą skonyje ir lengvai ištirpsta poskonyje. Geras nuo pradžios iki paskutinio gurkšnio. Tikra atgaiva po tų košmarų, kuriuos ragavau (aukščiau). Galėčiau pradėti liaupsinti koks geras šis alus, o jūs galėtumėte pradėti burbėti, kad aš esu šališkas, nes už pinigus, kaip visi blogeriai taip daro ir visa kita. Ne, aš nesuteiksiu jums preteksto abejoti mano nešališkumu.

Todėl pasakysiu, kad alus tiesiog geras. Taip pat savitai geras, koks buvo (yra) „Ryklio kavinukas“, „Zombis tundroje“ ir kiti ankstesni alūs, gimę tarp raudonų plytų sienų.

Prasidėjęs pavasaris, pailgėjusios dienos ir artėjantys šilti orai – džiugina. O lietuviško alaus naujienos – ne. Labiausiai liūdina tai, kad bravorų Lietuvoje tikrai daug. O kai norisi gero ir įdomaus alaus lieka pasirinkimas tik tarp to, ką verda „Dundulis“ ir „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“. Na ok, būna išimčių ir iš kitur, bet jos tokios retos. O norisi, kad jos nebūtų išimtimis, o taptų įprastiniu reiškiniu.

Ir jau visai pabaigai, idant nuotaikos nebūtų tokios minorinės – nauja istorija apie alų.

Kalbasi du hipsteriai:
-Aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimo stilių! Atsikračiau fizinių ir mentalinių šlakų. Vietoj kavos geriu žialią arbatą, ryte medituoju su pabundančia saule, nebevalgau mėsos, nešioju tik natūralios vilnos ar medvilnės drabužius, seku proteinų ir vitaminų balans…
-Alaus gersi?
-Taip.