Veik nuo šių metų pradžios karts nuo karto kalbama apie „Vilkmergės“ alų su vyšniomis „Kriek“. Kaip jie patys sako „Kriek tipo“. Pasidomėjau ir aš, paragavau, nutariau ir jums papasakot – kas per viens tas tipo kriek iš Vilkmergės.

Prieš kalbant apie kriek alų trumpai papasakosiu koks yra jo stilius. Belgijoje gaminamas lambic alus – tai spontaninės fermentacijos alus, kurio fermentacija prasideda laukinių mielių dėka. Kalbant pramonine kalba lambic yra biologinės taršos rezultatas: laukinės mielės patenka į alaus misą, prasideda spontaninė fermentacija ir po kiek laiko turim tai ką gaunam. O gaunam (originale) tai, kuo užsikrėtė alus ir ką tos laukinės mielės su juo nuveikė – mažai prognozuojamą rezultatą. Tiesa, dabar yra ir išgrynintų lambic mielių, kurios buvo atrinktos laboratorijose iš įdomiausių ar vertingiausių lambic rezultatų. Anyway, pagal stilių lambic yra rūgštus alus – toks, kokį tūlas alaus vartotojas išpils kaip surūgusį. Kriek – tai tas pats lambic’as, į kurį papildomai dedama vyšnių su visais kauliukais. Fermentacijos metu vyšnios kaip prieskonis įsilieja į bendrą alaus puokštę, mielės sufermentuoja vyšniose esantį cukrų, to pasekoje vyšnių skonis lieka, tačiau saldumo – ne. Alus nukošiamas pašalinant vyšnių likučius iš alaus ir paliekamas fermentavimo pa(si)baigimui. Finale gaunamas labai (tą pabrėžiu neragavusiems lambic’o) rūgštus alus, kuriame juntamos vyšnių natos. Štai kas yra kriek – sezoninis belgiškas alus, kurio gamyboje naudojamos vyšnios. Kadangi po fermentacijos tokio alaus gerti apskritai neįmanoma, todėl jis ilgai ir kantriai brandinamas statinėse – metus, du ar net daugiau. Brandos metu rūgštis kiek suapvalėja, skonis pasidaro įragaujamas, o aromatas tampa kompleksišku ir vienalyčiu.

Paragavau ir aš „Vilkmergės Kriek.tipo“. Spalva skaidri, tamsaus rubino spalvos. Puta neaukšta, netvari, vyšniškai – rožinė. Vyšnios ryškios ir aromate ir skonyje. Tiek ryškios, kad kitų niuansų veik neįmanoma išskirti. Jausmas, tartum gertum gazuotas vyšnių sultis iš prekybcentrio. Dar aš manau, kad jeigu rinkoje pasirodytų Coca-cola koncerno gėrimas su vyšniomis, tai jo išvaizda ir skonis būtų toks, koks dabar yra šis tipo kriek iš Vilkmergės. Ryškus, saldus, dominuojantis ir išraiškingai sintetinis.

Lendu į internetus domėtis ką apie alų sako pats gamintojas:

Iliustracija iš Vilkmergės FB puslapio

Iliustracija iš Vilkmergės FB puslapio

Perskaičius šią marketinginę žinutę man kyla įtarimas – ar tikrai buvo gaivinamos tradicijos? Pramoninis gamintojas į savo bravorą įsileido spontatinius procesus ir biologinę taršą? Nesitiki.

Detalės aiškėja oficialiame pranešime spaudai „„Vilkmergės“ aludariai pirmiausiai išvirė šviesiojo elio, aukštutinės fermentacijos alaus. Į jį pridėjus vyšnių alus daugiau nei pusę metų buvo brandinamas „Vilkmergės“ rūsiuose.“ Aha, vadinasi tai – ne lambic, o tai reiškia ir ne kriek. Maža to, ant butelio auksinėmis raidėmis parašyta: brandinimo laikas – 28d. Tai kaip ten ponai yra? Pusė metų ar 28 dienos?

Etiketėje yra ir kitų malonių atradimų.

Šio alaus sudedamosios dalys:

  • alus (80%)
  • gliukozės – fruktozės ir cukraus sirupas
  • vyšnių sultys (15%)
  • kvapioji medžiaga (neįvardinama kokia, bet darau prielaidą, kad ta, kuri sukuria tokį ryškų vyšnių aromatą)
  • konservantas (kalio sorbatas)
  • dažikliai (karminas, amoniakinė karamelė).

Niekur nėra parašyta, kad čia dėtos vyšnios. Net neparašyta, kad čia dėtos natūralios vyšnių sultys. Štai kodėl šio alaus vyšnių skonis toks panašus į tetrapakuose parduodamų vyšnių gėrimo, pagaminto iš koncentrato, skonį.

Aiškinuosi toliau. Karminasryškiai raudonas pigmentas, gamintas iš vabzdžių košenilių (Dactylopius coccus), ir jo spalva gili tamsiai raudona. Dabar aišku iš kur gauta spalva. Tik kur tas marketinge deklaruojamas „natūralus raudonumas“?

Beje karminas – labai įdomi medžiaga. Natūralus karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas alūnu, kalio bitartratu, alavo dichloridu ar kalio hidrogenoksalatu. Po to tirpale esantis dažiklis ir kitos medžiagos nusodinamos. Naudojant kitus metodus prieš nusodinant karminą kartais į tirpalą įdedama kiaušinio baltymo, žuvies klijų ar želatinos. Pasiskaitykit internetuose, rasite ir daugiau žavingų faktų apie šį priedą. Ir jau visai pabaigai: ES direktyva 2000/13/EC[11] apie maisto etiketas įpareigoja, kad karminai (kaip ir visi maisto priedai) turi būti paminėti produkto cheminėje sudėtyje, nurodant jo kaip maisto priedo kategoriją. Greta turi būti oficialus pavadinimas (maistinis karminas) ar jo E kodas (maistinis dažiklis E120), užrašyti vietine kalba, kuri naudojama rinkoje. (Šaltinis: Vikipedija). Taigi, gerbiami aludariai, nesilaikote etiketo. Privalėjote nurodyti, kad tai yra E120.

Amoniakinė karamelė, dar žinoma kaip E150, yra antras siurprizas alaus mėgėjams – ji yra rudų dažų mišinių kompleksas, kuris gaunamas sausai kaitinant ir deginant cukrų su šarmu, amoniaku, sulfitu ar jų deriniais. Šis dažiklis tirpsta vandenyje. Per didelis kiekis gali sukelti žarnyno problemas. Atliekami įvairūs tyrimai dėl sudėtingos mišinių kilmės. Uždrausta kai kuriose šalyse.

Skaitant oficialioje „Vilkmergės alaus“ svetainėje marketingistai sukurpė dar aptakesnį tekstą apie šį alų:

Taip, eilinis šviesus alus perėmė raudoną vyšnių (tipo) spalvą ir tapo (tipo) uogomis kvepančiu lietuvišku…

Nevyniojant žodžių į vatą ir nusijojus marketingines gamintojo blevyzgas apibendrinsiu: turim lietuvišką alų su „stebuklingais lenkiškais milteliais“. Ir tą sakau be ironijos. Tai deklaruoja gamintojas, nes to reikalauja ES biurokratai. Mano prieš kelis metus taip girtas „Vilkmergės alus“, turėjęs galimybę tapti crafto flagmanu Lietuvoje, nusirito iki sintetinių E priedų aluje, be kurių nebesugeba sukurpti bent pusėtino alaus.

Yra toks anekdotas:

Kalbasi du draugai:
-Žinai, aš girdėjau, kad Mongolijoje yra sena tradicija. Kai gimsta šeimoje sūnus tėvas prie namų pasodina medį. O jei sūnus užauga niekam tikęs – tą medį nupjauna.
-Buvau aš toje Mongolije! Stepės – iki horizonto!

Prisimenu aš šį tipo kriek tipo alų ir galvoju – gal gerai, kad Vilkmergė gamina alų ir neužsiima miškininkyste. Gyventumėm ir mes kaip Mongolijoje. Stepėse.

Ir ne, šis alus man nekvėpuoja Briuseliu į pakaušį. Jis savo kokybe primena pigų ir krakmolingą lenkišką jogurtą, kokius prieš 15 metų pardavinėdavo po 49 centus maisto prekių parduotuvėse.