Apie šią vietą rengiausi parašyti kelis mėnsius ir vis nerasdavau progos. Tai tas sutrukdo, tai įkvėpimo nėra, tai laiko. Žodžiu galiausiai „pribrendau“. Ponai ir ponios: restoranas / baras / bravoras „Prie Katedros“.

Pirmą kartą šią vietą aplankiau daugiau nei prieš dešimtį metų, kuomet restoranas buvo pavadintas „Avilys“ ir vaišino tuo metu dar neišpopuliarėjusiu medaus alumi. Tai buvo vienas iš pirmųjų restoranų, verdantis savo alų. Nors, ką čia slėpsi – ir dabar tokius restoranus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Anyway, tuomet manęs nesužavėjo nei restoranas, nei jo verdamas (tada sakydavome – gaminamas) alus, todėl šį vieta buvo mano kiek primiršta. Nežinau istorijos vingių, bet ilgainiui ši vieta atgimė pakeitusi valdytoją ir vardą. Dabar tai – bravoras „Prie Katedros“. Bent taip skelbia iškaba ant durų.

Prie_katedros2

 

Barvoras? Tebūnie. Taip jį ir vadinsiu.

Aplinka. Bravoro durys dėkingoje, visada žmonių srauto kupinoje vietoje – Gedimino prospekto (beveik) pradžioje. Visas veiksmas vyksta rūsyje, į kurį veda vingiuoti laiptai. Eidami šiais laiptais pastebėsite ir dalį įrangos, kuri naudojama alaus virimui.

4

Patekus į vidų supranti, kad tai tradicinis senamiesčio rūsys, pilnas salyčių, mažų erdvių ir jaukių užkaborėlių. Kas mėgsta nuošalumą ir „rūsinio restorano“ stilių bei nepasiilgsta vaizdų pro langus, tam ir ši vieta patiks. Patiks ji ir užsienio turistams, tendencingai ar atsitiktinai užklydusiems vidun. Autentinka, rūsys, daug akmens, priblėsusi šviesa ir visa kita, kur traukia turistai, ieškantys autentikos. Švaru, tvarkinga, personalas dėmesingas, paslaugus bet neįkyrus. Viskas atitinka reikalavimus, kuriuos galėtum kelti old-school’iniam alaus restoranui. Kita vertus tokių ir panašių savo aplinka užeigų pilna išsibarstyta europos senamiesčiuose, tad čia jausmas labai panašus: be didelių trūkumų ir pretenzijų į išskirtinumą.

Alus. Kad jau bravoras, tai tikimasi, jog alus yra šios vietos išskirtinis privalumas. Dalinai sutinku – alaus verslo niša, kurią užima šis bravoras, yra savita. Lietuviškas alus yra tik tas, kurį jie verda ir brandina patys. Čia užsukę galėsite paragauti trijų, matomai sitoriškai paveldėtų, alaus rūšių „Katedros šviesusis“, „Katedros tamsusis“ ir „Katedros medaus“. Šios trys rūšys būna visada. Kai aš lankiausi sužinojau, kad yra siūloma ir IPA, prie kurios recepto rankas yra pridėjęs „Kalnapilio“ aludaris ir dar viena alaus rūšis yra sezoninė. Tą vakarą tai buvo šokoladinis stautas. Dabar siūlomas „Katedros kvietinis“, hefeweizen stiliaus alus, kurį išvirė „kūrybiniu aludariu“ draugiškai vadinamas Gediminas Navickas (GiN):

3

 

Išrankesnio skonio alaus gurmanai ir snobai gali rinktis importuotą craft’inį alų –  jo asortimentas geografiškai siekia nuo Norvegijos iki Italijos. Tad tikrai rasite ką išsirinkti, ir gal būt net tai, ko iki šiol nesate ragavę. Neliūdės čia ir alaus nemėgstantys bičiuliai. Stipresnių gėrimų mėgėjams yra skirtas didelis stendas, kuriame išrikiuoti ypatingi viskiai. Rinktis tikrai yra iš ko.

Alus čia tikrai verdamas, ir verdamas dažnai. Tuo įsitikinau savo akimis apžiūrėjęs virimo, fermentavimo ir brandinimo talpas. Bravoro direktorius Darius Ilgevičius užsiminė, kad per mėnesį išverdama ir parduodama virš 5 tonų alaus, tačiau jie planuoja plėsti pardavimus ir už bravoro ribų, todėl ketina didinti gamybos apimtis ir gal būt – alaus rušių kiekį.

Maistas. Prisipažinsiu nuoširdžiai – maisto neragavau; taip istoriškai susiklostė. Tačiau nepraleidau progos peržvelgti restorano meniu. Ir ko tik čia neradau… ir silkės tartas ir elnienos carpaccio, ir aluje virti vėžiai ir foie gras, ir žirniai su spirgučiais ir kiaulės ausys, ir šviežiai rūkyta žuvis ir keptas kamamberas su bruknių padažu, ir ėriuko nugarinės kepsniukai su kauliuku ir troškinta karka su raugintais kopūstais, ir virtos bulvės su žemaitišku kastiniu ir anties kojelės confit… Wow. Kaip iš gausybės rago. Trūko tik picos, burgerio ir šašlyko. Tada galima būtų sakyti, kad visos Vilniaus restoranų virtuvės susbūrė po vienu stogu. Mane visada apima panika pamačius tokią gastronominę eklektiką, o skrandis lengvai virpteli primindamas, kad tie restoranai, kurie gamina viską, dažniausiai nepagamina nieko tikrai labai gerai. Akivaizdu, kad meniu siekiama įtikti visų lankytojų skoniui. Ar tai gerai? Abejoju. Kita vertus negirdėjau nei vieno prasto atsiliepimo apie maistą iš žmonių, kurie čia valgė. Kaip, beje, ir pagyrų apie tai, kad maistas yra išskirtinis.

Apibendrinanat. Restoranų ar barų, kurie verda savo alų, Vilniuje vos keli. Todėl kaskart vertinant tokias vietas aš avansu suteikiu papildomų komplimentų. Vien už pastangas išsiskirti iš kitų ir už bandymą išlaikyti mikro bravorą, siūlant lankytojams kiek kitokio, nei main-stream’inis alus. Deja, šiame bravore / restorane aš pasigedau išskirtinumo ir savito veido. Apima jausmas, kad tebevyksta ieškojimas, bandymas atrasti savą lankytoją ir suburti savitą aplinką. Tačiau ieškojimai gana atsargūs ir apsisaugant bandoma neprarasti turistinio srauto, kuriam ir siūlomas šabloniškas „turistinis“ pasirinkimas. Žinoma, bepigu man čia kalbėt. O jiems reikia išlaviruoti verslo srovėse, atsikovoti savo klientą ir nenuskęsti į bankroto dugną, kas yra ištikę ne vieną barą ar restoraną sostinėje.

Norisi tikėti, kad ilgainiui ši vieta turės daugiau išskirtinumo, atras savo veidą, susikurs ryškesnį, nei dabar esantis vidutinis, įvaizdį. Tikiuosi. O kol kas verta einant pro šalį užsukti bent trumpam, paragauti sezoninio alaus. Nes bravoras pačiame centre ir patogus savo kryptimi, nepriklausomai nuo tilimesnių jūsų vakaro planų.

Bravoras „Prie Katedros“.
Gedimino pr. 5, Vilnius.

Internete: www.priekatedros.lt
FB: facebook.com/pages/Restoranas-bravoras-PRIE-KATEDROS/101038853270734