Jubiliejinis žiemos alaus festivalis Žmogšala-10 šiais metais vyks vasario 11 d. LITEXPO parodų centre, 2-oje salėje. Festivalio pradžia 12:00, namų aludariai pradeda 13:00, tad patartina nevėluoti. Renginio pabaiga 21 val.

Festivalyje dalyvaus kraftinio alaus bravorai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Belgijos, Lenkijos, Vengrijos.

Džiugu, kad turėsime ir vieną tradicinio lietuviško alaus bravorą ir pačią aludarę Aldoną Udrienę, bus galima paragauti tikro lietuviško kaimiško alaus – nykstančio kulinarinio paveldo.

Vis plečiasi sidro asortimentas, šiemet bus net keli sidrininkai ir vienas naminio sidro gamintojas.

Festivalio naujiena – midus, bus proga paragauti rankų darbo gėrimo, kuris vyravo Lietuvoje iki išpopuliarėjant alui (iki XVI amžiaus).

Festivalio metu vyks du konkursai: „Geriausio žiemos alaus“ rinkimai ir geriausio namų aludario rinkimai. Abiejuose konkursuose balsuoja festivalio lankytojai.

Kadangi organizuoju namų aludarių kampelį, norisi papasakoti ir apie namuose darytą alų, kurio šiais metais bus galima paragauti. Šiemet „naminukai“ paruošė tikrai žiemišką programą: Baltijos porteris, Moliūginis, Altbier, IPA, English porter, Belgiškas tripel (brandintas statinėje), airiškas stautas, angliškas rudasis elis. Taip pat prie alaus naminukų šliejasi namuose sidrą darantis Lukas, kuris turės senų obuolių veislių tikro sauso sidro. Būtinai užsukite į antrą aukštą!

Festivalio svetainė: http://zmogsala.lt

Festivalio FB paskyra: https://www.facebook.com/zmogsala.beerfest

Iki greito pasimatymo!

Vasario 20 dieną vyks jau aštuntoji „Žmogšala“. Ta proga uždaviau keletą klausimų vienai iš renginio organizatorių.

Alus alus: Laura, kas yra aštuntosios Žmogšalos organizatoriai?

Laura: Du pagrindiniai festivalio organizatoriai asociacija „Alaus brolija“ ir turizmo kompanija „Vilnius in love“, kurie suvienijo jėgas, kad alaus kultūra Lietuvos istorijoje netaptų tik įrašu istorijos vadovėliuose.

Alus alus: Ši Žmogšala jau aštuntoji. Kokia yra šio renginio istorija?

Laura: Nuo 2014 iki 2019 m. (6 metus iš eilės) Žmogšalą organizavo a.a. Vidmantas Laurinavičius, žinomas kaip Vidma Alutis. Visus tuos metus jis buvo vieninteliu organizatoriumi. Paskutiniųjų jo organizuotų Žmogšalų atsiliepimai bei vertinimai buvo įvairūs, ir kai atėjo laikas spręsti – pratęsti šią tradiciją ar tegu ji miršta kartu su jos sumanytoju, tai nebuvo lengva.
Apsispręsti TĘSTI festivalį labiausiai įtakojo tais metais atsiradęs alaus renginių vakuumas. Tačiau ne paskutinėje vietoje buvo ir draugų palaikymas bei pažadas visaip pagelbėti šiame vyriškame aludarių pasaulyje.
Ypač tai svarbu turint omeny, kad festivalio išlikimo klausimas iškilo 2019 m. rudenį dviem moteriškėm: aludarei RENATAI ir aludario žmonai LAURAI. Renata jau tuo metu buvo tapusi Alaus Brolijos seniūne, o aš sėkmingai vadovavau atvykstamojo turizmo kompanijai „Vilnius in love“.
Dėl Alaus Brolijos aišku – jų misija yra rūpintis alaus kultūra Lietuvoje. Tų pačių paskatų vedini, prisijungė žmonės iš visai kitos sferos –turizmo. Apie tai, kas sieja turizmą ir alų ir kodėl „Vilnius in love“ yra organizatorius, galima rasti pernai metų pristatyme (nuoroda čia: http://vilniusinlove.lt/kvieciame-i-zmogsala/).
Trumpai tariant, viskas susiklostė taip, kad alaus festivalio organizacija perėjo į moteriškas rankas. Gerai tai ar blogai? Pernai metų dalyvių ir lankytojų atsiliepimus galite rasti internete, o geriau – paklauskite patys asmeniškai, o šie metai – tai dar vienas iššūkis! Po jo galėsime pasidalinti nauja patirtimi dar kartą.

Alus alus: Kas yra Žmogšala? Kodėl atsirado ŽMOGŠALOS alaus festivalis?

Laura: Jau seniai pamiršome, kad ŽMOGŠALA – tai senovinis lietuviškas žodis reiškiantis „speigą“. Tačiau paskutinius 8 metus šis terminas mums asocijuojasi su žodžių junginiu „žiemos alaus festivalis“, nes būtent taip 2014 m buvo pavadinta šventė žiemos pabaigoje skirta alaus gurmanams!
Tai pirmasis ir, beje, ilgiausiai trunkantis alaus festivalis Lietuvoje, skirtas kraftiniam alui. Labai svarbu paminėti, kad tai nepriklausomas festivalis, t.y. už jo nugaros nesislepia didžiosios alaus daryklos ir holdingai.
Iki Žmogšalos susipažinti su kraftinio alaus gamintojais buvo galima tik užsienyje vykstančiuose renginiuose. Lietuvoje vykę alaus festivaliai buvo vieno ar kito alaus prekės ženklo reklama, arba labiau orientuoti į lietuviško kaimiško alaus pristatymą (jei prisiminti paskutines Pakruojo dvaro alaus šventes).
Dar įdomi detalė – pasirinktas netradicinis laikas alaus renginiui – žiema. Tai padaryta dėl įvairių priežasčių, tačiau pati pagrindinė – atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad alus žiemos sezonui galėtų ir turėtų būti kitoks. Šių metų žiema apdovanojo mus sniegu ir šalčiu, todėl apie šaltą alų tikriausiai daugumai net minčių nekyla. Tačiau kiek žmonių ant mūsų Lietuvėlės žino apie alų, kurį reikia gurkšnoti (specialiai nepasakėm „gerti“), nes jis sodrus, pilnas įvairiausių skonių ir prieskonių bei stiprokas. Tokio alaus negalima maukti kibirais – juo norisi ir reikia mėgautis. Beje, jis nėra pigus. Tai dar viena priežastis organizuoti festivalį, kad vienu metu būtų galimybė paragauti (padegustuoti) daug įvairių skonių nedideliais kiekiais ir tai nekainuotų ypatingai brangiai.
Pavyzdžiu gali būti vienas šių metų alus, kurio kaina rinkoje yra 8-10 eurų už 0,3 l. (!) buteliuką. Tačiau gyvai vykstančiame festivalyje jo būtų galima paragauti už 2 eurus (degustacinė norma 100 ml). Ta pati kainodara gausis ir šiais metais, jei pasinaudosite rekomendacija vieno bilieto turinį dalintis trise.

Alus alus: Žmogšalą vadinate alaus festivaliu. Kas tavo nuomone yra alaus festivalis?

Laura: Šiuolaikiniai alaus festivaliai – tai labiau alaus paroda ar net tiksliau apibūdinant – mugė!
Degustacinių festivalių principas panašus visame pasaulyje, tik vienuose degustuojamo alaus kaina įeina į festivalio bilieto kainą, o kituose, tame tarpe ir Žmogšaloje, susimokama už įėjimą, o jau alus iš aludarių įsigyjamas atskirai. Šiuo atveju vartotojui lieka laisvė pačiam kontroliuoti ragaujamus kiekius. Žmogšaloje, kaip ir daugumoje festivalių, degustuojama iš mažesnės talpos firminių bokaliukų (stiklinaičių). Ragavimui tradiciškai įpilama 100 ml. alaus.
Kaip organizatoriai galime pasidžiaugti, kad pernai metais iš 700 lankytojų, tik 2 degustuotojai jau neprisiminė, kaip buvo draugų išvesti namo. Todėl baimintis, kad tai yra girtuokliavimo renginys, visiškai nėra pagrindo.
Visas smagumas yra ne tik naujų skonių atradimas, bet ir galimybė susitikti ir gyvai pakalbėti apie alų su pačiais aludariais, alaus žinovais ar šiaip filosofais apie alų. Čia užsimezga naujos draugystės, prasideda nauji projektai, prasiplečia akiratis.

Alus alus: Kaip vyks šių metų Žmogšala?

Laura: COVID19 pandemija iškreipė visą pramogų tvarką, tačiau mes – Žmogšalos organizatoriai – neiname lengviausiu keliu! Patikėkite, lengviausia yra nieko nedaryti
Pernai 7-tasis festivalis praslydo kaip per rakto skylutę dar prieš paskelbiant karantiną. Tačiau šiemet data pakliūva į patį antrosios karantino bangos piką, taigi kalbos apie susitikimą gyvai net negali būti. Tačiau per metus laiko daugelis renginių persikėlė į on-line platformą ir atsirado galimybė juos organizuoti nuotoliniu būdu. Tame tarpe, ir degustacijas.
Nuotolinė degustacija mus verčia kiek riboti dalyvių skaičių, kas ne visai atitinka festivalio dvasią. Nebūtų sudėtinga užduotis sukomplektuoti 10-20-100 vnt alaus dėžę su skirtingų aludarių produkcija. Kas tokį kiekį pirks ir kaip degustuos? Jau ne kartą vestų on-line degustacijų patirtis parodė, kad optimaliausias kiekis yra iki septynių alų.
Nuotolinėje degustacijoje nuspręsta eiti ne kiekybės, o kokybės keliu. Tačiau čia ir vėl susidurta su iššūkiu –dėl pandemijos nemažai aludarių rūpinosi, kaip išgyventi, o ne ką naujo sukurti. Todėl, kaip juokaujame, nėra SVAIGINANČIŲ naujienų, tačiau tikrai dėl to nebus prasčiau. Komplektuojant rinkinį laikėmės principo – per skonius atskleisti pačio festivalio esmę – žiemiško alaus koncepciją. Su kiekvienu dalyviu ir juos atstovaujančiu alumi galima susipažinti mūsų feisbuko paskyroje (@zmogsala.beerfest).
Žmogšalos bilietas yra dėžutė su 8 skirtingais alumis, firmine degustacine stikline ir visa informacija kaip prisijungti ir kaip vyks degustacija. Kodėl 8? Tai aišku, dėl to, kad tai 8-tasis festivalis Už kiekvienus metus po vieną skirtingą alų iš 8 skirtingų bravorų! Pirmenybė buvo teikiama lietuvių aludariams, todėl į 8-tuko kompaniją buvo priimtas tik vienas svečias iš užsienio, ir kas visai netikėta – iš Kroatijos! Ši galimybė atsirado tik todėl, kad Bear&Boar aludariai negalėjo pateikti festivaliui tinkamo alaus. Labai norėjome pristatyti jų šių metų naujieną – Kalėdinį alų, kuris būtų labai tikęs į bendrą komplektą, tačiau jis taip greitai išsiragavo, kad festivaliui jo tiesiog neliko!
Vienas iš pasirinkimų, beje, yra festivalio proginis! Tai pirmas kartas, kai Žmogšalos festivalis turi savo alų. O pirmas 100 butelių, kuriuos komplektuosime į festivalio dėžutę bus su aludario autografu ant etiketės.
Festivalio rinkinyje yra vienas limited edition alus, kurio iš viso likę apie 150 vnt butelių, iš kurių aludariai tik 100 vnt rezervavo festivaliui. Ką komplektuosim į 101 dėžutę? To paties aludario kitą panašios kategorijos alų. Deja, situacija yra tokia, ir pasiseks tiems, kas suskubs užsisakyti.
Skirtingai nuo standartinių degustacijų, mūsų festivalis turės on-line pratęsimą – after-party! Jo metu visi norintys galės jungtis į zoom susitikimą pasimatyti, pakalbėti. Šiam susitikimui yra paruoštas papildomas (tačiau neprivalomas) alaus rinkinukas su įvairiais užsienietiškais alumis.
Labai svarbu bilietą įsigyti gerokai iš anksto, kad spėtume jį pristatyti iki pačio renginio. Iš esmės bilietus platinsime tik iki vasario 15 d. Ir tai tikrai dar vienas didelis iššūkis mums kaip organizatoriams, nes patirtis rodo, kad visi apsisprendžia paskutinę minutę.
Festivalio pradžia 17:00 val. vasario 20 d. (šeštadienį). Šioje dalyje laukia 3 valandų degustacija YouTube kanalu. Prisijungimus gaus tik įsigiję bilietą. SVARBU: degustacinis rinkinys geriausiai tinka 3 asmenims (t.y. jei laikantis degustacinių tradicijų planuojate ragauti po 100 ml). Degustaciją ves du šaunūs alaus ekspertai, Alaus bibliotekos alaus guru – Tomas ir Joris. Degustacijos metu bus jungiamasi į tiesioginius pokalbius su alus sukūrusiais aludariais ar bravorų atstovais. Degustacijos metu bus galimybė tiesiogiai užduoti klausimus tiek vedėjams, tiek aludariams.
After-party prasidės 20:30 – praktiškai iš karto po pagrindinės degustacijos.

Alus alus: Pabaigai asmeninis klausimas – kokį alų mėgsti tu ir Renata?

Laura: Renatą galima drąsiai pavadinti „alaus skonių kolekcioniere“. Šiuo metu jos kolekcijoje virš 2000 paragautų skirtingų alų, tačiau jau kurį laiką į mėgstamiausių alų sąrašą patenka rūgštukai. Jaučiu, kad ir man tas gręsia :), nes Renatos pagamintas alus su rabarbarais arba svarainiais tiesiog varo iš proto (gerą prasme :). Bet kai jų nėra – visada pirmenybė IPA’i. Gal ir nelabai madinga dabar būti IPA stiliaus fane, tačiau tegu nors kur nors būna pastovumas! Užtenka to, kad visas mano gyvenimas pilnas nuolatinių ieškojimų ir avantiūrizmo. Tame tarpe ir Žmogšala per karantiną
O apibendrinant, net jei Renatai patinka rūgštukai, o man IPA, tai netrukdo mylėti ir kitų stilių bei sutarti tarpusavy

Alus alus: Ačiū už interviu ir sėkmės!

Laura: Iki susimatymo on-line!

Laura paminėjo 8 alus, kuriuos Žmogšaloje pristatys patys aludariai. Štai jų sąrašas (abėcėlės tvarka pagal bravoro pavadinimą):

„Žmogšala 8“ vasario 20 dieną, šeštadienį, nuo 17 val. on-line. Bilietą galite įsigyti organizatorių svetainėje, spauskite mygtuką „Paspausk mane“.

Žiūrėkite ką radau!

2016 metų pradžioje sėdau aprašyti 2015 metų alaus įvykius, bet dėl įvairiausių priežasčių, aprašymo neužbaigiau. Tačiau vakar nusprendžiau parašyti naują įrašą, skirtą namų aludarių bendradarbiams. Žiūriu – nepaskelbtas įrašas. Perskaičiau ir supratau, kaip toli per tuos keturis metus nuėjo lietuviškojo crafto gamintojai. Atrodo kad ne apie 2015, o 1985 metus rašiau.  Ar sugebėtumėte išvardinti 2019 metų crafto naujienas? Jeigu galite – rašyti čia turėtumėte Jūs, o ne aš.  Beje, aš rimtai. Jeigu turite ką pasakyti apie alų, brūkštelėkite man. El.pašto adresas gytis alusalus lt. (Parašyčiau normaliai, bet spameriai dėžutę per savaitę užkiš taip, kad jūsų laiškas nebetilps.)

Vienžo, skaitykite. Pabaigos nėra, turėjau parašyti apie pramoninį alų, bet neprisiruošiau. Bet atsimenu pagrindinį dalyką, kurį norėjau parašyti. Kadangi savo alaus nebeturėjau, pradėjau ragauti įvairiausią alų. Galiausiai pasirinkau ir savo favoritą, kuriuo tapo Kalnapilio „Original“. Craftą pirkau, bet nedaug, nes lietuviško crafto reikėjo specialiai važiuoti, grįždamas iš darbo skardinės savo prekybcentryje nenusipirksi.

***

Momento struktūra 2015 metais susiklostė taip, kad galėjau skirti mažiau laiko alui, alaus renginiams ir šiam blogui. Bet tai nereiškia, kad aš neragavau alaus, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau apie alaus sceną Lietuvoje. Šiame įraše ir aprašysiu tai, ką mačiau, girdėjau ir ragavau.

Ar atsimenate laikus, kai alus turėjo būti „gyvas“, kad būtų laikomas geru? Kurie tai buvo metai – 2010 -ieji? 2015 metais, alus, kad būtų laikomas geru, turėjo būti „craft“. „Craftas“ yra naujasis gyvas. Bent jau taip manė daugelio bravorų rinkodarininkai.  Giliau nebekasiu, tik pasakysiu, kad geriausiai sekėsi „Raudonų plytų alaus dirbtuvėms“.

Crafty Plytos(skaityk Calsberg), buvo pirmasis non-craft bravoras, kuris pajuto naujus vėjus. Jie startavo pirmieji ir toli atsiplėšė nuo kitų savo luomo kolegų. Jų fone kitų non-craft bravorų „craftas“ atrodo blankiai. „Plytos“ net sulaukė savų plagijuotojų, kurių epic fail’as yra labiausiai apgailėtinas 2015 metų alaus įvykis.

Atskiro paminėjimo vertas Plytų 2015 metais pristatytas „Uosto naujokas“. Alaus atsiradimo istorija žinoma ir jos čia nekartosiu. Šį alų ragavau kelis kartus skirtingose vietose ir jis visada buvo puikus.  Rekomenduoju ir jums.

Dundulis 2015 metais tęsė savo dominavimą tarp tikrųjų craft aludarių. Beveik kiekvieną praėjusių metų mėnesį bravoras pristatė po naują alų. Ne visus ragavau, bet iš ragautų atskirai paminėčiau „Kurko ruginį elį“. Patiko ir „Cyrulis Pils“.

Jeigu turiu galimybę rinktis, renkuosi barą, kuris turi „Dundulio“ alaus. Esu girdėjęs, kad ne visuose baruose deramai rūpinasi ten pateikiamos Dundulio produkcijos kokybe. Bet aš visada gaudavau kokybišką, nesugedusį alų tiek „iš krano“, tiek ir buteliuose. Ačiū Dunduliui už jų alų ir skelbiu jį geriausiu 2015 metų Lietuvos bravoru.

2015 metų naujoku, be mažiausios abejonės, skelbiu „Sakiškių alų“.  Jeigu teisingai suskaičiavau, nuo starto gegužės mėnesį jie išleido 9 alaus rūšis. Jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi paragauti kiekvieną naują jų alų.

Dar paminėčiau dvi IPAs – „Klausučių IPA“ bei „Green monster“ – ir tai būtų visas Lietuvos tikrasis craftas 2015 metų pabaigai.

Žinau, kad 2016 metais mes tikrai išgirsime apie dar bent du kraftinius bravorus. Kauniečiai, kiek skaičiau, jau išvirė savo pirmąjį alų, o tarp Vilniaus ir Trakų esantis brewpub’as žadėjo irgi pasirodyti. Mane labai džiugina antrojo planai „pilti ir į stiklą“ bei atsakymas į klausimą apie kainodarą:“sakykim taip – krikščioniška“. Tikiuosi nepražiopsoti abiejų debiutų.

2015 metų kovo mėnesį dirbtuvių, kuriose virdavau savo alų, pastatą NT vystytojai perdirbo į naują ofisinį building’ą. Savo alaus gamyba nutrūko ir nuo vasaros pradžios turėjau pereiti prie išskirtinai pirktinio alaus.

Keisti dalykai dedasi lietuviškoje alaus rinkoje. Verčiasi viskas aukštyn kojomis, apie ką prieš kelis metus buvo sunku ir pagalvoti. Pamenu, apie didėjančius alaus akcizus kalbėjome kaip apie pasaulio pabaigą, o šiandien toks tuomet baisus dalykas atrodo kaip visai nekaltas ir logiškas reiškinys… Tad kas gi vyksta?

Didieji alaus rinkos žaidėjai skendi ryškioje depresijoje ir ieško deguonies kaukių išgyvenimui. Kai didžiausias gamintojas ima dešimtimis atleidinėti darbuotojus, prognozuodamas, kad alaus rinka ir pardavimai trauksis daugiau nei 20% – tai jau rimtas signalas, kad kažkas yra negerai. Ir kažką reikia keisti iš esmės. Kita vertus negali visą laiką, nuosekliai, metai iš metų virti tuos pačius eurolagerius ir tikėtis didėjančių pardavimų. Tai tas pats, kaip 20 metų kepti tuos pačius „Kijevo kotletus“ senoje fritiūrinėje ir stebėtis, kad lankytojų kiekvienais metais mažėja. O dar kai kito didelio bravoro vadovas pareiškia, kad alus, kaip kategorija, yra atgyvena – negali tikėtis, kad pardavimai didės. Visų pirma turi tikėti tuo, ką darai, o tik vėliau visa kita. Jei netiki ir kitus bandai tuo įtikinti – gerų rezultatų nesitikėk.

Ypač kai yra nauja valdžia, kuri daro viską, išskyrus tai, ką reikia daryti. Aš iki šiol naiviai maniau, kad sveikatos ministerija turėtų užsiimti užstrigusia sveikatos apsaugos reforma, emigruojančių gydytojų ir paslaugų teikimo problemų sprendimu. Pasirodo, kad ne. Profesionalų vyriausybės atstovai sveikatos apsaugai rūpinasi prekybos alkoholiu ir jo reklamos ribojimais. Sveikatos ministras pagrindine užduotimi laiko reklamos ribojimą, Karlai! Ir tai jau nekalbant apie tai, kad akcizų tvarka buvo eilinį kartą peržiūrėta ir aludariams eilinį kartą buvo įspirta į klyną. Degtindarių naudai.

Ir dar vienas, bet ne paskutinis momentas, yra alaus edukacijos ir vartojimo kultūros atskirtis didmiesčiuose ir regionuose. Ir ji tik didėja. Jeigu miestuose atsiranda išprusęs alaus gėrėjas, kuriam svarbus ne kiekis, o kokybė, tai provincijoje geriama gausiai ir kuo pigiau. Tai labai liūdina.

Aš kartais žiūriu į situaciją rinkoje kaip į košmarišką sapną, kuris tiek neįtikimas, kad net sapnuodamas jauti, kad sapnuoji. Tik štai bėda – pabusti nepavyksta. O tai reiškia, kad dar bent trejus metus turėsime šią neprognozuojamą verslui desperaciją, kuri žlugdys ne vien aludarius, bet ir jų remiamus renginius. Pradedant Kaziuko muge ir baigiant „Mėnuo juodaragis“ festivaliu.

Gerai yra tai, kad ne viskas yra amžina. Valdžia – irgi. Ir tai suteikia vilties. Rinkoje atsiranda nauji, tegul ir maži, bet įdomūs žaidėjai. Jie kuria savitą ir dėmesio vertą alų. Dar kito įdomaus alaus atvežama iš laisvesnių ir liberalesnių šalių. Net tuo metu, kai visi kalba apie alaus sektoriaus žlugimą randasi nauji bravorai.

„Aludarių taurės“ organizatoriai pakalbino renginio teisėjus, užduodami klausimą „Kokios tendencijos vyraus Lietuvos alaus scenoje artimiausiu metu“. Apibendrinant atsakymus aš juntu optimizmą ir prognozuojamą craft’o suklestėjimą. Naujų barų su nemeinstryminiu alumi randasi vienas po kito. Vyrauja optimistinė nuomonė, kad ir įdomaus alaus virėjų daugės.

Čia aš sau pamaniau – ar mūsų laukia amerikietiško craft’o revoliucijos scenarijus? Ko gero ne – mastai ne tie. Bet judame gera linkme. O ko reikėtų revoliucijai? Visų pirma pinigų. Naujas, kad ir nedidelis bravoras yra nemenka investicija. Su tūkstančiu – kitu nepasisuksi, tai ne koks hipsteriškas baras iš palečių. Amerikiečiams bepigu, ten gaji sutelktinio finansavimo, aka crowdfunding’o, tradicija. Lašas po lašo, kaip sako liaudis.

Ar toks modelis galėtų būti sėkmingas pas mus? Nutariau patikrinti ir ekspromtu apklausiau FB draugus, užduodamas paprastą klausimą „Jeigu paskelbčiau, kad ketinu sukurti alaus daryklą – ar investuotum į tai?“. Mano didžiulei nuostabai daugiau kaip pusė nedvejodami atsakė „taip“. Ir štai kame esmė – aš nesakiau, kad darysiu, nesakiau, kokios bus sąlygos ir investicijų dydis. Nesakiau ir nežadėjau nieko konkretaus. Man rūpėjo pats jausmas, žmonių nusiteikimas, emocija. Ir buvo aišku, kad dauguma apklaustųjų į būsimą naują alaus daryklą žiūri pozityviai.  Tai patvirtina tvyrančias nuotaikas ir suteikia vilties, kad anksčiau ar vėliau naujų bravorų, o kartu su jais – ir naujo, įdomaus alaus bus. Tai – guodžia.

O ką daryti, kol bravorų dar nėra, o įdomaus alaus norisi jau dabar? Pabandykite išsivirti alaus patys. O gal patiks? O gal taip įtrauks, kad jūs patikėsite aludarystės idėja ir kviesite mane investuoti į būsimą alaus daryklą?

Nedrąsu, nežinia nuo ko pradėt ir iš kurios pusės samtį paimt? Ir čia aš jums turiu patarimą. Jau šį savaitgalį vyks „Aludarių taurė 2017„. Ateik sekmadienį, balandžio 30d. nuo 13val. į „Beerhouse“, Vokiečių g. 24, Vilnius – ten bus susirinkę ir nekantriai lauks taurės rezultatų didelis būrys namų aludarių. Ateik, susipažink, pabendrauk ir klausk – o tada tik spėk klausytis. Aludariai žmonės šnekūs ir mielai dalinasi savo patirtimi. Paaiškins ir nuo ko pradėt ir kaip tai daryt. Daugiau informacijos apie renginį yra čia. Drąsiau, aktyviau – tikrai sulauksi palaikymo ir gausi norimų žinių apie aludarystę.

]]> https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/ https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/#comments Fri, 04 Dec 2015 08:20:57 +0000 http://alusalus.lt/?p=4950

Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Per dvejus metus į projektą numatoma investuoti 5 mln. Eur, bendrovė informuoja pranešime spaudai.
Pasak „Švyturio-Utenos alaus“, po rekonstrukcijos dabartinėje daryklos teritorijoje iškils naujas pastatas, kuriame įsikurs „craft“ alaus gamybos linija, lankytojų centras bei restoranas.

Šiuo metu, pasak bendrovės, rengiami daryklos rekonstrukcijos dokumentai, o rudenį prasidės darbai. Jų metu bus nugriautos sovietiniais laikais pastatytos administracijos patalpos, kurių vietoje iškils naujas „pagal senąją Klaipėdos architektūrą projektuojamas“ pastatas.

„Rekonstruota darykla suteiks galimybes nedidelėmis partijomis virti išskirtinės kokybės „craft“ alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – pranešime teigia  Rolandas Viršilas, „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas.

Šaltinis: http://vz.lt/

Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Gana žymus apie alų rašantis žurnalas „Draft“, save pristatantis kaip „taps into the freshest flavors, unique experiences and emerging trends in beer, plus food, travel and leisure for a 360-degree view of the modern drinker’s lifestyle“ publikavo apžvalgą, kurios pagrindinė mintis yra „doleris stiprus – euras pigus, varom gerti alaus į Europą!“.

Šiame straipsnyje yra dvi įdomios naujienos. Viena – gera: tarp tokių šalių kaip Belgija ar Čekija paminėta ir Lietuva.

Bloga žinia yra tai, kad atvykstantiems čia alaus turistams rekomendacijos yra, švelniai tariant, skystokos:

Lithuania. For the bucket list: One beer family that has yet to make waves internationally — but it seems inevitable, right? — are kaimiškas alus, Lithuania’s homebrewed village beers. What they might lack in consistency they make up for in terroir — often using, so the story goes, local grains and yeast borrowed from the neighbors. One place to try them is Kaimiško Alaus Baras Šnekutis, a rustic cottage-like pub just outside Vilnius. Half-liters from local micros go for €2 each. I can’t vouch for any of it, but it sounds fascinating.

Galima teoriškai manyti, kad autorius yra neišprusęs ir mažai ką žino. Tačiau kita vertus – o ką mes (lietuviai) darome, kad apie mus žinotų pasaulis?

Taip, mes turime kuo didžiuotis ir tikrai negėda atvykėliams pasiūlyti lietuviško alaus, kurio pasiūla ir kokybinis progresas žengia septynmyliais žingsniais. Tačiau mes galime būti (tik) patys sau faini ir (toliau) lindėti „lithu-fucking-where?“ užkampyje pasaulio turistų akyse.

Na, Lietuvos crafteriai, drafteriai ir dūsautojai dėl besitraukiančios alaus rinkos – o ką padarėte, kad gandas apie lietuvišką alų pasklistų po pasaulį?  Ką ta linkme veikia gildijos, mados, ministerijos ir ar nepraleidome progos už tų pačių EU fondų lėšas pasireklamuoti plačiau, nei baro „Guolis“ aplinkinių kaimų ribų?

Nezyziu ir nepriekaištauju. Bet signalas vertas dėmesio. Gal pagalvokite apie tai?

Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G.Vilko gatvės stūkso 2 hektarų ploto teritorija su pastatais – vaiduokliais, menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Tai – „Tauro alaus“ alaus gamyklos likučiai, dar žinomo kaip buvusio AB „Vilniaus Tauras“ ar mažai kam žinomo akcinės bendrovės „Šopenas“ bravoras.

O šio pastato istorija prasideda XIXa. 7-ąjame dešimtmetyje. Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. 7-tąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų – Nikolajus Čiaginas – interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje. Tai buvo Abelio Soloveičiko ir Isero Bero Volfo Lukiškėse įkurta alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1897 m. gamyklą įsigijo Morduchas Ovsiejus Epšteinas ir sujungė ją su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla. 1897 m. kovo 28 d. Epšteinas įkūrė Vilniaus alaus darymo akcinę bendrovę „Šopen“. Pradinis bendrovės kapitalas – 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo vienas didesnių bravorų Vakarų Rusijos imperijoje. 1914 m. per metus pagamindavo 300 tūkst. kibirų (vienas kibiras – 12,99 litro). Bravoro alus pristatytas tarptautinėse parodose Čikagoje (1898 m.), Paryžiuje (1904 m., apdovanotas Grand Prix ir aukso medaliu), Sankt Peterburge (1909 m.), Odesoje (1910 m.).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui alaus gamyba buvo nutraukta, įrenginiai demontuoti. Gamyba atkurta tik 1921 m. 1935 m. rudenį bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais Iljos E. Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti Lipskio alaus ir spirito gamyklą, prižadėję išmokėti kompensaciją. Tokiu būdu 4-to XX a. dešimtmečio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.

Antrojo pasaulinio karo metu gamykla mažai nukentėjo. Tarybų valdžia gamyklą nacionalizavo. Vėliau, prijungus jungtinę vaisvandenių fabrikų įmonę „Šaltinis“, alaus darykla tapo alaus ir mineralinio vandens kombinatu „Tauras“. 6-ame XX a. dešimtmetyje kombinatas pervadintas alaus darykla „Tauras“. 7-ame to paties amžiaus dešimtmetyje baigta dešimt metų trukusi plėtra, mechanizacija ir renovacija, leidusi pasiekti 18,5 mln. litrų per metus alaus produkciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kombinatas tapo Vilniaus valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone „Tauras“, kiek vėliau – akcine bendrove „Vilniaus Tauras“, o dešimtmečiui baigiantis, „Vilniaus Tauro“ kontrolinį akcijų paketą nupirko danų koncernas „Danish Brewery Group“. XXI a. pirmajame dešimtmetyje gamyba iš Vilniaus perkelta į Panevėžį (Kalnapilio – Tauro alaus darykla).

(Šaltinis – Wikipedija).

Dar prieš penketą metų ant bravoro vartų kabėjo skelbimas apie naujojo detaliojo plano pristatymus visuomenei ir būsimą šios teritorijos rekonstrukciją. Vėliau, prasidėjus ekonominei krizei, visi judesiai nurimo, pasklido gandas, kad objektas perleistas kitam NT vystytojui ir viskas nurimo. Dabar šis pastatas stovi liūdnas ir tuščias, jį lanko tik vienas sargas ir jam kartais kompaniją palaikantis, prie vartų automobilyje snaudžiantis apsaugos tarnybos darbuotojas.

Pasidairykime, kaip šis garsus bravoras atrodo dabar.

Prie vartų pasitinka tebekabanti transporto judėjimo schema, bylojanti apie kadaise vykusią gamybą ir pastatų paskirtį:

Buvęs grūdų priėmimo sandėlis su jam priklausančiu bokštu yra vienas iš seniausių išlikusių pastatų:

Ant vieno iš bokštų tebėra vėtrungė, kurioje galima įžiūrėti bravoro statybos metus:

Dar vienas to paties pastato fagmentas. Būklė apverktina. O juk šis pastatas 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bet kam tai rūpi?

Vėlesniais laikais statyto administracinio pastato fragmentas:

Buvusio centrinio sandėlio fasadas:

Jeigu tikėt schema, tai šie pastatai yra buvusi kompresorinė ir saladino (alui gaminti panaudotų miežių liekanos po fermentacijos) bunkeris:

Sargo besilankydamas aš nesutikau. Todėl į pastatų vidų be leidimo brautis nenorėjau. O juk ten gana įdomu – čia tebėra senieji požeminiai rūsiai ir tuneliai, kurie buvo naudojami alaus gamybos metu. Gal kada kitą kart, kai užtiksiu sargą ir jis bus gerai nusiteikęs. Gal pavyks nusileisti į rūsius ir apžiūrėti patalpas iš vidaus.

Štai taip liūdnai atrodo mūsų šalies aludarystės istorijos dalis. Tai vokiečiai ar belgai giriasi, kad bravore alus verdamas jau ne vieną amžių. Pas mus šios tradicijos nėra ir nepanašu, kad tai kam rūpėtų. Iš sovietinių gamyklų kuriami loftai. O garsus buvęs bravoras sostinės centre su istoriniais pastatais laukia savo liūdnos baigties ir naųjų, vaizdą už milijoną atveriančių, statybų pradžios.

Papildymas (2015-06-02). Žiniasklaidoje pasirodė daugiau informacijos apie būsimą šio komplekso paskirtį.

Straipsnis su vizualizacijomis: www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/sostines-centrui-paruostas-naujas-kvartalas.d?id=68067466

Akivaizdu, kad su aludaryste čia nieko bendro nebus ir ateityje.

Aš įtariau. Niekas tuo dabar nepatikės, bet aš turėjau įtarimą, kad jis ketina kurti komercinį bravorą!

Visada tylus, santūrus, dažniau klausantis, nei pats kalbantis Linas (pasirodo kartu su) Gediminu apie tai dabar pranešė oficialiai – jie surėmė pečius ir įkūrė „Sakiškių alaus“ bravorą.

Linas ir Gediminas visiems žinomi namų aludarių tarpe, abu panirę į namų aludarystę įgyvendino dažno namų aludario svajonę įkurti savo alaus daryklą. Tegul ir nedidelę, tegul dar nežymią, bet – savą, nepriklausomą. Mano galva tokią, kuri atitinka visus craft’o apibūdinimus. Tiesa, ir jie patys užsimena, kad būsimasis alus bus įdomus:

Savo alumi mes norime stebinti. Mes imame vartotoją už rankos ir vedame jam dar nežinomais keliais. Mes tikime, kad alus nebūtinai privalo būti gelsvas gazuotas neįkyrus gėrimas. Mūsų alūs pilni aromato ir išraiškos, jų reikia įsiklausyti, jie nori būti suprasti. Pasirinkdami mus Jūs pasirenkate atrasti. 

Šaunuoliai, vyrai! Aš nuoširdžiai džiaugiuosi šia jūsų iniciatyva ir linkiu gerų rezultatų bei ilgalaikės komercinės sėkmės! Kuo daugiau Lietuvoje bus tokių kaip jūs, tuo daugiau įdomaus alaus galėsime paragauti tokie kaip aš.

Kagi, belieka laukti pasirodant naujojo alaus ir pranešimų, kur šio alaus galima paragauti. Tikiuosi, kad naujieji komerciniai aludariai nepamirš apie tai pranešti  ir mums, šio kuklaus internetinio žurnalo apie alų, kūrėjams

O kol kas nekantriai lauksime ir seksime naujienas šio bravoro internetinėje svetainėje: www.sakiskiualus.lt